Objektyviai, patraukliai ir suprantamai dėstoma istorija šiomis dienomis gali būti ta vienijančia grandimi, jungiančia skirtingų kartų, profesijų bei išprusimo žmones. Tokia mintis šovė į galvą, penktadienio popietę išvydus pilnutėlę Biržų pilies arsenalo salę. Čia vyko naujos istoriko, televizijos laidų vedėjo, rašytojo, sporto komentatoriaus Roberto Petrausko knygos „Poltava“ pristatymas.
„Poltava“ – tai istorinė knyga apie 1709 m. įvykusį Poltavos mūšį. Kartu tai knyga, kurioje kalbama apie XVIII a. Europą, to meto didžiuosius geopolitinius žaidėjus – Rusijos carą Petrą I, Švedijos karalių Karolį XII, Lenkijos karalių Augustą II. Tai pasakojimas apie LDK istorijos tarpsnį, nuo kurio neatsiejamas Ukrainos valstybės formavimasis bei Rusijos, jau kaip Europos masto galybės, iškilimas.
Iš tiesų tai nebuvo tradicinis autoriaus ir skaitytojo pokalbis apie knygos herojus ar jų veiklos siužetines linijas, lėmusias vienokius ar kitokius sprendimus. R. Petrauskas kalbėjo apie platesnį kontekstą, apie reiškinius ir įvykius, kurie ir šiandien lemia Ukrainoje vykstančio karo priežastis. Emocingas ir įtaigus kalbėjimas visiškai užvaldė auditorijos dėmesį.
Artimesni, nei mums atrodo
Anot R. Petrausko, iš pirmo žvilgsnio rodosi, jog Lietuvos ir Ukrainos istorijos yra labai skirtingos, kad esame skirtingų pasaulių atstovai: mes – katalikai, jie – stačiatikiai, mes esame baltai, jie – slavai, mes – šiauriečiai, jie rytų gyventojai. „Tačiau mes esame gerokai artimesni, nei mums atrodo ar mes apie tai žinome. Lietuviškų pėdsakų Ukrainoje yra tiek daug, kad sunku įsivaizduoti. Aišku, Rusija visą laiką stengėsi išplauti ir sumenkinti tuos ryšius, kaip ir visą istoriją“, – sakė R. Petrauskas.
Kalbėdamas apie Šiaurės karą ir švedų žygį į Poltavą, R. Petrauskas kalbėjo apie tuometinę geopolitinę situaciją, kazokų valstybę – Hetmanatą, susaistytą su Rusija sutartimis, tačiau pakankamai savarankišką darinį. Jos vadovas didysis etmonas Ivanas Mazepa tada priima lemtingą sprendimą – nutraukti ryšį su Rusija, vienyti Ukrainą ir rinktis Europą, eiti drauge su švedais. Pasak kalbėtojo, Ukrainai prireikė 300 metų, kad vėl pakartotų savo sprendimą.
Deja, prie Poltavos rusai sutriuškina švedus, Petrui I atitenka Ukraina, o amžiaus pabaigoje Jekaterina II galutinai sunaikins paskutinius Ukrainos, kaip laisvos valstybės, židinius – užims Zaparožės sečę bei prisijungs Krymą. Tada ateis ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) eilė.
Rusiškojo pasaulio ištakos
Anot R. Petrausko, tam, kad suvoktume dabartines Putino manipuliacijas, reikia žinoti šios šalies istoriją, tuos dalykus, kurie formavo naciją ir jos charakterį. Rusios įkūrėju laikomas vikingas Riurikas, Rusijos monarchų dinastijos pradininkas. Jis valdė Naugardą, vėliau užkariauja Kijevą, jo sūnus Igoris tampa didžiuoju Kijevo kunigaikščiu. Naugardo – Kijevo Rusia tampa stipria jėga. Maskvos nėra, jos nebus dar 200 metų. XIII amžiuje ateina mongolų orda, nušluodama viską pakeliui. Mongolai nusiaubia Kijevo kunigaikštystę, elgdamiesi taip pat barbariškai, kaip dabar tai daro rusai Ukrainoje.
Visos užgrobtos kunigaikštystės moka duoklę chanui, bet kunigaikštis tėra tik chano skiriamas žmogus, turintis jam besąlygiškai paklusti.
Šis laikotarpis, R. Petrausko teigimu, turi didžiulę įtaką dabartiniam mentalitetui rusų, kurių protėviai gyveno šiuose žemėse. Chano laikais niekas nepriklausė ten gyvenusiems žmonėms – nei žemės, nei žmogaus gyvybė. Jei chanas norės – jis viską atims. Todėl dirbti ir stengtis neapsimoka, nes niekas čia nėra mano – viskas chano arba valdžios. Žmonės yra vergai ir baudžiauninkai, tarpusavyje mušasi, kad įtiktų chanui ir gautų kažkokį pripažinimą, galimybę ką nors valdyti. Orda vykdė sėkmingą įbauginimo politiką, kuri paliko gilias žaizdas rusų sąmonėje, neišdildomu atspaudu išdegino rusų sielą ir amžiams paženklino šios tautos mentalitetą.
Lietuvos Rusia
Tačiau ne visoje Kijevo Rusioje buvo tokia situacija. Dalį jos žemių atkariavo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, tarp jų ir Kijevą su Naugardu. Tai Ukraina, kuri nemokėjo duoklės mongolams, niekaip su likusia Rusia nebuvo nesusijusi. Ji tampa LDK dalimi. Per katalikišką Lenkiją į ją eina reformacija ir kiti Europos civilizaciniai dalykai. Naugardas ir Maskva gyvena skirtinguose pasauliuose, juos skiria pirmoji „geležinė uždanga“ tarp Europos ir stepės, kurią valdys Maskovijos Rusia dar apie 300 metų.
„Litovskaja Rus“, arba Lietuviška Rusia, neturi nieko bendro su dabartine Rusija. Jie yra rosijanai, maskoliai, orkai, rašistai, bet jie nėra Rusia“,- kalbėjo R. Petrauskas.
„Mongolų jungas rosijaniškose žemėse truko iki XV a. pabaigos. Kai jungas baigėsi, mongoliškas gyvenimo būdas nesibaigė. Jie praleido reformaciją, renesansą, visus tuos laiptelius, kuriuos praėjo Vakarų Europa. Jų suvokimas vėluoja šimtus metų. Todėl jie, kai ateina į civilizuotą kraštą, supranta, kad yra beviltiškai atsilikę, ir viską tiesiog naikina ir griauna. Jie neneša jokios idėjos, jie neneša nieko pozityvaus ir nesistengia niekuo pasidalinti su tuo kraštu. Tokie jie ir liko“, – negailestingą diagnozę Rusijai reiškė rašytojas.
Anot R. Petrausko, kitados caras Petras I prakirto Rusijai „langą“ į Europą. Monarchas norėjo padaryti Rusiją ne tik stiprią kariniu požiūriu, bet ir paversti šalį Europos pavyzdžio civilizuota valstybe. Petras I rusams yra „didysis“, tačiau tik už karinius laimėjimus ir užgrobimus. Už bandymus skleisti europietiškas idėjas jis jiems yra keistas ir įtartinas. Taip pat neigiamai vertinami ir kitų buvusių valdovų bandymai paversti šalį kuriančia ir statančia valstybe, o ne grobiančia ir kariaujančia.
Senos geopolitinės klaidos
Pasak istoriko, Maskvos kunigaikštystės iškilimą lėmė tuometinės mūsų valstybės geopolitinės klaidos. „Mes 200 metų elgėmės taip, kaip elgiasi dabar Vokietija. Mūsų nepuola, mes niekam nieko neduodam, maskolių neprovokuojam“, – sakė R. Petrauskas, kalbėdamas apie XV amžių, kai LDK pakraščiai prašė pagalbos kovoje prieš agresyviai puolančią Maskvos kariuomenę. Taip nereaguodami į pagalbos prašymus LDK prarado savo rytines teritorijas. Kazokų sukilimas, siekiant Ukrainos nepriklausomybės nuo ATR, baigėsi faktine priklausomybe Rusijos carystei po Pereslavlio rados 1654 metais. Nors vėliau buvo galimybė tai ištaisyti, priimant Ukrainą kaip trečią lygiavertę valstybę į ATR, šis planas palaikymo nesulaukė.
Rinkomės savanaudiškumą
R. Petrauskas negailėjo kritikos mūsų būdui ir sprendimams: „Dar nuo tų laikų, kai buvome dideli, kiekvieną kartą, kai reikia rinktis, kaip pasielgti – savanaudiškai ar nesavanaudiškai, mes kiekvieną kartą pasirenkame savanaudiškai. Todėl vis prarandam ir prarandam draugus, pralaimim karus, prarandam įtaką, prarandam kaimynus ir savigarbą.
Kiekvieną kartą, pasielgdami savanaudiškai, mes kaskart mažėjom, praradom progą būti didele valstybe. Ir tik šioje situacijoje iš esmės po labai didelio laiko tarpo vėl vadinamės broliais ir seserimis su lenkais bei ukrainiečiais. Jei būtume išlaikę tą trigubą sąjungą anksčiau, būtume pakankamai stipri valstybė“.
„Mes esame skolingi Ukrainai..“
„Dabartinis 80 procentų Putino palaikymas nėra laužtas iš piršto, jis niekaip nesusijęs su tuo, kad žmonės yra užguiti, atskirti nuo pasaulio, informacijos ar panašiai. Rusai, gyvenantys Amerikoje, Vokietijoje ar kitose laisvo pasaulio šalyse, prieinantis prie visų informacinių kanalų, važinėja su „Z“ raidėmis, nes jie palaiko tai, kas yra rusams svarbiausia. O svarbiausia jiems yra – kad būtų chanas, kuris galėtų viską spręsti už juos ir gąsdinti kaimynus savo galybe. Ne veltui jau 30 metų apklausose, kokios, rusų nuomone, buvo ar yra 10 iškiliausių pasaulio istorinių asmenybių, pirmose vietose yra Stalino ir Lenino pavardės“, – sakė R. Petrauskas. Anot istoriko, kiekvienas toks rusų „didysis“, kuris plėšė, grobė, žudė, prievartavo, jų akyse tuo didesnis, kuo smarkiau jis tai darė. Tokia yra jų iškreipta sąmonė, ir nereikia turėti iliuzijų, kad tai kada nors pasikeis.
„Ukrainietiška mūsų istorijos dalis yra gerokai arčiau, nei mums atrodo. Mes esame skolingi Ukrainai, nes esame nepadarę dalykų, kurie galėjo viską pakeisti“, – sakė R. Petrauskas.
Po pristatymo salėje nusidriekė dvi eilės – viena prie knygų pardavimo stalelio, kita – gauti istoriko autografą.
