Kur baigiasi natūrali gamta, o kur prasideda žmogaus sukultūrinti plotai? Koks santykis tarp šių dalių turi būti, kad visi liktų patenkinti?
Į redakciją paskambinęs vyras žėrė priekaištus dėl šiaurinės Širvėnos ežero pakrantės priežiūros. Anot jo, ties Rinkuškiais ir toliau ežero pakraščiai apaugę brūzgynais, visur šabakštynai, niekas nesirūpina išvirtusiais medžiais. Krituoliai virsta į vandenį, užželia ir dumblėja ežero pakrantė. Vyras taip pat sakė nesuprantantis, kodėl čia, Rinkuškių pusėje, nepjaunamos nendrės, nors savivaldybė turi jų pjovimo mašiną.
Viskas žmonių galvose ir rankose
Lengviausia šią Širvėnos pakrantę pasiekti per Rinkuškių kolektyvinius sodus. Sodai išgyvena principinį virsmą – vis daugiau daržų su kukliomis pašiūrėmis įrankiams sudėti tampa išpuoselėtomis šiuolaikiškomis namų valdomis. Kai tokia valda atsiduria ežero pakrantėje, ši vieta kažkaip iškart apsitvarko – kam smagu kasdien regėti pro langus netvarką? Ten, kur dar pilkuoja ežios ir komposto krūvos, ežero pakrantė irgi atitinkama. Čia gausu ne tik nudžiūvusių ir žaliuojančių krūmų, bet ir iš kažkur atsiradusių šakų krūvų. Kažkaip viskas asocijuojasi su pavasariniu sodo medelių genėjimu ir kitais ūkio darbais. Netrūksta ir tradicinio plastiko šiukšlių.
Spygliuočių medžių miškelyje prie Rinkuškių kaimo kapinių vėjovartų nematyti, jei kokia ir buvo, jos sutvarkytos. Šakų prikritę tiek, kiek jų ir būna kiekviename miške. Pakrantė natūrali, ten darbuojasi ne kirvis, o aštrūs bebrų dantys. Tačiau nuverstų ir paliktų likimo valiai didelių medžių nematyti. O štai atliekų krūvą prie šoninių kapinių įėjimo vartelių derėtų išvežti. Bet ežeras čia niekuo dėtas. Meldai ir kiti vandens augalai dengia pakrantę, kai kur jų plotuose mirguliuoja properšos.
Ežero ir sausumos šeimininkai
Ežeras priklauso Biržų miesto seniūnijai, o vakarinė ir šiaurinė pakrantė iki Astravo – jau Širvėnos seniūnijos valdos. Pasak seniūno Sauliaus Eigirdo, ypatingų bėdų pakrantėje nėra. Čia nėra lankomų vietų, turistai nevaikšto. Ką nors čia kurti taip pat kol kas nėra poreikio. Todėl pakrantė gyvena natūraliame gamtos cikle, seniūnija įsikiša, jei iš tiesų yra kažkoks rimtas reikalas. Anot S. Eigirdo, seniūnija turi mažai pajėgumų ir daug darbų, todėl kažkaip kitaip prižiūrėti šią Širvėnos pakrantę nėra galimybių.
Biržų seniūnė Kristina Undzėnienė sakė, jog seniūnija rūpinasi nendrių pjovimu Širvėnos ežere. Pjovimą galima pradėti, kai baigiasi paukščių perėjimo sezonas – maždaug nuo birželio pabaigos. Tačiau darbų apimtis riboja ir lėšos, ir turima technika. Seniūnė priminė, kad nupjautas ežero žoles reikia išgriebti ir surinkus išvežti, nes kitaip jos nugrims į dugną ir dar smagiau didins ir taip storą dumblo sluoksnį. Augmenija pjaunama pietinėje ežero pusėje prie miesto, taip pat prie Astravo rūmų parko. Pjauti visą ežero pakrantę būtų pernelyg didelis ir brangus darbas, kita vertus – ir beprasmis. Augmenija kasmet atauga, kartais vieną vietą reikia pjauti du kartus per sezoną.
Anot buvusio ilgamečio UAB „Biržų komunalinis ūkis“ direktoriaus Alfrido Juozėno, kurio vadovaujama įmonė pradėjo augmenijos pjovimą Širvėnos ežere, geriausia nendres yra pjauti pavasarį, kai jos tik pradeda leisti ūglius. Tada nupjovus, jos nebeatauga. Tačiau tai daryti draudžia gamtosaugininkai, nes tuo metu yra paukščių perėjimo sezonas.
Lemia poreikis ir požiūris
Biržų rajono savivaldybės kraštovaizdžio specialistė Justina Micikevičienė gražiai apibendrino esamą padėtį: „Vėjovartas ežero pakrantėse tvarko seniūnijos, ir su tuo jos sėkmingai tvarkosi, nebent medžių priverčiama labai daug. Tačiau šiaurinė Širvėnos ežero pakrantė yra natūralesnė ir mažai tvarkyta. Iš esmės kiekvieną teritoriją reikia vertinti vietoje, atsižvelgiant, ko mes siekiame. Tai jau požiūrio klausimas. Jei teritorija lankoma, naudojama, čia yra žmonių srautai, tai yra vienas reikalas. Tačiau jei čia nevyksta aktyvi žmonių veikla, tai gal geriau tokias vietas palikti gamtai, kad čia galėtų perėtis paukščiai, gyventi kiti gyvūnėliai. Tam reikia ir medžių, krūmų, nukritusių šakų ir kitko. Negalima visko iškirsti, išgrėbti, išplikinti – biologinė įvairovė yra labai svarbi. Jei žmonės mato, jog kažkur vyrauja visiškas chaosas, ir kreipiasi į mus, mes visada ieškome kažkokių sprendimų. Turi būti randamas balansas tarp sukultūrintos ir natūralios gamtos. Tai opus ir aktualus klausimas, paprastai sunkiai išsprendžiamas taip, kad visi liktų patenkinti. Aš nematau nieko blogo, kad dalis Širvėnos ežero pakrantės yra natūralesnė, artima natūraliam gamtos gyvenimo ciklui. Net ir nuvirtęs medis kartais yra reikalingas biologinei įvairovei, vabalų ir vikšrų gyvenimui ir maistui. Jei kas nori pasivaikščioti tvarkingais, apšviestais takeliais ežero pakrante, tai gali padaryti kitoje ežero pusėje. Čia gausu sutvarkytų, švarių parko tipo teritorijų, kur galima pabūti, jei jums nepatinka natūralesnė gamtinė aplinka. Reikia žiūrėti į visumą, kad ir žmonės liktų patenkinti, ir gamta kuo mažiau nukentėtų“.
