Prieš Šeimos dieną – pasikalbėjimas su Asta ir Pranu Dapšauskais.
Bandymas pavaizduoti keturis mažamečius auginančios šeimos erdvę būtų kažkas panašaus į muzikos kūrinį su mokslinės fantastikos ir tapybos elementais. Kūrinio idėjos centras – ateities specialybe laikomos bioinžinerijos studijas baigusi moteris ir jos vyras – Muzikos ir teatro akademijos absolventas. Tai Biržuose užaugusi 34 metų Asta ir 37 metų vilnietis Pranas. Jie abu su keturiais vaikais gyvena Biržuose, dviejų kambarių bute. Vyriausiajam Jokūbui tuoj bus septyneri, Elžbietai sukako ketveri, Mykolas tuoj švęs trejų metų gimtadienį, o Jonukas jau pažymėjo vienerių sukaktį.
Grįžimas namo
„Palyginus su Vilniumi ir prancūzijomis, čia yra rojus“, – apie Biržus sako Vilniaus Gedimino technikos universitete besimokiusi ir pagal mainų programą Prancūzijoje studijavusi Asta. Moteris džiaugiasi išmokusi prancūzų kalbą, o mokslinė bioinžinierės karjera jos nesuviliojusi. Po studijų buvo grįžimas į Biržus, o netrukus – kelionė vėl į Vilnių. Tačiau darbas jau ne biochemijos institute, o rankų darbo baldų salone. Pasak Astos, tai draugės mama įžvelgusi vadybinį talentą ir pasiūliusi šį darbą. Vienetiniai baldai, unikalūs šviestuvai ir kitas grožis patiko meniškos natūros Astai, ketverius metus sostinėje Justino Vienožinskio dailės mokykloje besimokiusiai pagal suaugusiems skirtą programą.
„Darbas buvo gražus, o atrodė, kad gyvenimas eina pro šalį… Nemačiau, nejutau prasmės“, – prisimena Asta tą metą, kai darbą salone rengėsi palikti.
Gyvenimą pakoregavo… lindy-hop šokis. Atskiruose klubuose šito šokio besimokę Asta ir Pranas susitiko bendrame renginyje.
„Jis mane pakvietė šokti…“ – sako Asta. Tai buvo kovas, o liepos mėnesį jiedu susižadėjo. 2014 – ųjų gegužę įvyko jų vestuvės, o po metų pasaulį išvydo pirmagimis Jokūbas. Asta jau gyveno pas tėvus, o sūnui gimus į Biržus gyventi atvyko ir Pranas – Operos ir baleto teatre bei sostinės muzikos mokyklose dirbęs muzikantas ir pedagogas.
Norėtų sulaukti ir penktojo kūdikio
Penkis vaikus išauginusio profesionalaus muzikanto ir pedagogo Prano Dapšausko bendravardis sūnus Biržuose duoną pelno iš muzikos – dirba muzikos mokyklose, vadovauja kolektyvams. Bioinžinierė Asta, vienturtė biržiečių Emilijos ir Rimanto Lazdauskų dukra, užsiima… šeimos vadyba. Tik taip galima pavadinti keturių mažamečių vaikų mamos veiklą – dieną naktį vykstantį nepertraukiamą procesą. Tiesa, vaikų tėtis sako, kad trys vaikai puikiai miegodavę, buvę ramūs, o už tai jaunylis Jonukas parodantis ir kitas tėvystės spalvas.
„Jeigu ne jis, nežinotume to tikrojo vaikų auginimo skonio“, – sako Jonuko tėtis.
„Mūsų vaikai gimsta panašiu eiliškumu kaip ir mano tėvų šeimoje. Antrasis tėvų kūdikis buvo mano sesė, o mūsų šeimoje antroji gimė Elžbieta“, – sako sesę ir tris brolius turintis Pranas. Jis pats esantis ketvirtas šeimos vaikas, kaip ir Jonukas. O iki tėvų šeimos modelio… trūksta dar vieno – penktojo kūdikio. Metukų tesulaukusį Joną sūpuojantys Dapšauskai sutartinai tvirtina minties apie šeimos gausėjimą neatmetantys. Norėtų sulaukti dar vienos mergaitės. Dabar jų keturmetė Elžbieta esanti vienintelė mergaitė tarp dvylikos senųjų Dapšauskų anūkų. Pasak dukrytės sulaukti vilties neturėjusios Astos, Elžbietos gimimas prilygęs stebuklui.
Vaikus vadina mokytojais
Asta be galo gražiai kalba apie motinystę, vaikus. Jie esantys mokytojai, padedantys pažinti save.
„Jeigu ne vaikai, nežinotume, neatrastume ir nepažintume daugelio dalykų. Tarp jų – ir savęs. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau gelmių, galimybių, savyje nepajustų galių… Vaikai – mokytojai. Prašėm sielos mokytojo, ir Dievas mums jį atsiuntė. Per vaikus sužinome, patiriame vis ką nors nauja. Jie mus moko“, – kalba Asta.
„Ir moko švelniai“, – priduria Pranas.
Ir jokio žodžio apie vargus ar nepriteklius. Anot Astos, šeimos norai esantys kuklūs, o jeigu ko nors ir trūksta, tai tikrai ne daiktų. Tiesa, norėtųsi sukaupti pinigų senelių namui suremontuoti ir daugiau turėti… laiko. Kuo tolyn, jis lekiantis vis greičiau, o, pasak moters, taip norėtųsi jo skirti kiekvienam vaikui atskirai. Norėtųsi dažniau piešti su Jokūbu (tam gebėjimą perėmęs iš mamos), tačiau tą daryti galima tik jaunyliams miegant. Šie kaipmat reikalauja spalvų, jas čiumpa ir netgi kėsinasi suvalgyti…
Visi Dapšauskų vaikai skirtingi. Elžbieta išsiskirianti drąsa ir anksti išryškėjusiu muzikalumu. Dar dvejų neturėdama, pasak tėčio, ji labai tiksliai intonavo, o gimtadienio melodiją dvimetė puikiai dainavo be žodžių – skiemenimis „ti-ti“ ir pan. Jokūbas taip pat esantis muzikalus, tačiau intonuoti pradėjęs tik dabar. Jonas – pats smalsiausias ir pastabiausias, o trimetis Mykolas pasižymi intelektiniais gebėjimais.
„Jis tikrai nedirbs jokio fizinio darbo, nes jau dabar net rengtis nenori. Tačiau jau nuo pusantrų metukų aiškiai kalba ir darželyje už visus vaikus atsakinėja į klausimus. Bus profesorius“, – su šypsena pasakoja mama.
Vaikai (netgi Mykolas pratinasi prie užsiėmimų) lanko muzikos ir dailės mokyklas. Daugiavaikei šeimai už pamokas reikia mokėti dvigubai mažiau ir tai esanti didelė parama.
Maistą stengiasi pirkti ne parduotuvėse
Bioinžinerijos studijos Astos gyvenime paliko ryškų požiūrį ne tik į skiepus, vaistus, bet ir į maistą.
Šeima vengia skiepų, o vaistus stengiasi naudoti tik tais atvejais, kai tai neišvengiama. Pripažįsta homeopatinius preparatus, kuriuos pasiryžus vartoti būtinas labai didelis atidumas. Pasak šeimos galvos, žmonai tokių savybių netrūksta.
„Produktus perkame iš patikimų žmonių“, – sako Asta. Duoną kepa namuose. Pranui ypač patiko išbandyta grikių duona. Šeima jau senokai visiškai nevalgo pieno produktų. Kažkada juos itin mėgę ir gausiai vartoję Dapšauskai produktų atsisakė užklupus galimai su jais susijusių ligų.
„Mėsą kol kas valgome. Naminę augintą kalakutieną, kurią perkame iš patikimų augintojų“, – sako vyras. Sykiu patikina, kad šeima nesanti fanatiškai įsikibusi tam tikros mitybos – vaikai darželyje valgantys viską ir tėvai tikrai neprašantys specialaus meniu.
„Domimės sveika mityba, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau rasti atsakymą, kas iš tikro tai yra, – juk plinta šitiek daug visokios viena kitą paneigiančios informacijos“, – sako Asta.
Laimė – būti kartu
Astos ir Prano mažyliai meilę rodo skirtingai. Meilumu ir gebėjimu apie tai pasakyti išsiskirianti Elžbieta. O Jokūbas meilę parodantis be žodžių. „Kad myli, nesako, tačiau jis prieis, ranką pabučiuos, gėlę paduos“, – mama kalba apie vyriausią sūnų. O Mykolas esantis pokštininkas ir mėgėjas pažnaibyti…
Jonukas – tėčio nešyklėje augęs, todėl ir dabar prie tėčio prisiglaudęs nurimstantis. Nors ir Mykolas be tėčio rankų neužmigdavęs – prašydavęs „duok savo lankus“ (rankas).
Pirmagimis Jokūbas tėtį iš pradžių vadinęs „totu“, tad šis vardas prigijęs tarp kitų vaikų. Kur yra „totas“, klausia jie, grįžęs į namus.
„Jau beveik išmoko būti tėčiu“, – su šypsena sako Asta apie sutuoktinį, prie krūtinės glaudžiantį Jonuką. Pranas moka gaminti valgį. Pasak žmonos, gamina paprastus, bet labai skanius patiekalus.
Be tėvų vaikai iki šiol neužmiegantys. Visa šeima einanti miegoti kartu. Jeigu tėtis atsigula, o mama dar stengiasi įveikti indų krūvas, netrukus visi vaikai sugužantys į virtuvę.
„Mes visi turime būti kartu. Tada esame saugūs ir laimingi“, – sako Asta. Tikra palaima ji vadina ne kokias nors trokštamas keliones, o galimybę sutvarkyti kambarius. Iš kur ši moteris, turinti rūpintis ir ligų užkluptais tėvais, semiasi jėgų, lieka paslaptimi. Tai – apie nežinomas moters galias, atsiskleidžiančias per motinystę ir sutuoktinių tarpusavio ryšį.
