Biržietis Laimonas Šepetys – vienas iš fotografų, kurie ieško patirčių, reikalingų meniškai sielai. Tokių kaip, pavyzdžiui, žaidimas su žaibais – kas kurį… „Priklausau „pamišėlių“ fotografų grupei“,- prisipažįsta Laimonas, kurio darbuose – neramios sielos ir minčių labirintų atspindžiai.
– Ar galima būtų teigti, kad Jums geriausias oras – kai kaupiasi sunkūs lietaus debesys? Tuomet turite daug progų ir vizijų savo fotografijoms…
– Iš dalies taip. Laukiu vasaros žaibų sezono, nuostabių audros debesų… Bet labai patinka ir gražios vasaros naktys, kai danguje nušvinta sidabriškieji debesys. Užburiantis reginys, ne mažiau nei šiaurės pašvaistė. Šiaurės pašvaistė miegoti neleidžia rudens ir žiemos naktimis.
Atėjus perkūnijų sezonui man prasideda bemiegės naktys. Stengiuos kuo mažiau praleisti audrų pro savo objektyvus, tad tokiomis naktimis mane galima pamatyti vidury laukų. Žaidžiame su žaibais – kuris kurį…
Priklausau ir „pamišėlių“ fotografų grupei SkyChasers. Mūsų grupėje yra 16 fotografų iš visų Lietuvos regionų. Aš labiausiai „namisėda“ tarp jų, dažniausiai tik po mūsų rajoną vaikausi debesis, kai tuo tarpu kiti sukaria šimtus kilometrų dėl vieno kadro. Būna, kad tie šimtai būna tuščiai.
– Kodėl fotografuojate daugiausia gamtos vaizdus, o ne, tarkim, gyvūnus ar žmones?
– Su gamta paprasčiau susitarti, ir niekada nepasakys, kad blogai nufotografavau. Nuo vaikystės mėgau dangų, stebėti debesis. Patinka laukuose palikti vieniši medžiai. Prie jų galiu valandas praleisti, o su žmonėmis ir gyvūnais reikia kantrybės, kurios nelabai turiu…
Antra, tiek žmonėms, tiek gyvūnams fotografuoti reikia atitinkamų objektyvų, kurie tikrai nepigūs.
– Įsiminė vienas nuolat pasikartojantis motyvas – vienišas, apartas, nelankomas namas laukuose. Kur randate tokių vietų, ką jas fotografuodami norite pasakyti?
– Aš pats kilęs iš vienkiemio. Kadaise ten buvo kone dešimt sodybų, dabar liko tik dvi. Skaudu žiūrėti į nykstančius kaimus. Kiekvienas palikęs dar nenugriautas negyvenamas namelis – tai istorija. Noriu tokių surinkti kuo daugiau, tik gaila, kad nerandu, kas galėtų nors ką papasakoti apie juos.
– Kai kuriose fotografijose pozuoja jūsų sūnus. Ar jis supranta, ką reiškia būti fotografu? O gal ir patalkinti pasisiūlo?
– Vienintelis žmogus, kurį patinka fotografuoti – mano mažasis sūnus Motiejus. Jis irgi jau save laiko dangaus medžiotoju.
Kai išvažiuojam kartu, ir jam būtinai reikia fotoaparatą paimti, priešingu atveju jis pasiima mano fotoaparatą, o man lieka telefonas. Džiaugiuosi, kad ir jam patinka. Juk kai matai grožį, stengiesi jį ir puoselėti, nešiukšlinti, saugoti gamtą.
Fotografuoja ir mano vyriausias sūnus Mindaugas, jis pasirinko klasiką – juostinį fotoaparatą. Be to, jis ir piešia labai gražiai.
Fotografuodamas Motiejų išmokiau nepozuoti. Jis elgiasi laisvai, natūraliai. Ypač su savo draugu arkliu Gongu.
– Šiais laikais, kai bene kiekvienas savo mobiliajame turi fotografavimo funkciją, profesionaliam fotografui tenka ieškoti naujovių ar net keisti technologijas. Ar dažnai naudojatės dronu?
– Dažnai ir aš pasinaudoju telefonu. Tik dabar, prasidedant audrų sezonui, fotoaparatai „sėdi“ keleivio sėdynėje. O šiaip užtenka ir telefono.
Droną taip pat bandau įvaldyti, nenoriu atsilikti nuo kitų.
Visą laiką patiko žiūrėti į žemę iš aukštybių. Tam nemažai pagelbėjo Biržų aviatoriai. Nemažai laiko ore praleista su lakūnu Eugenijumi Balčiūnu. Ir šiais metais su juo turim planų. Taigi, jis nemažos dalies nuotraukų bendraautorius. Kai nėra galimybės sėsti į lėktuvą, dabar pasinaudoju dronu. Pojūtis ne tas, bet vaizdai tokie patys.
– Kokį fotoaparatą pripažįstate? Kuo jis išskirtinis ir kokias galimybes suteikia?
– Jau prieš kokius aštuonerius metus įsigijau Pentax K-30. Taip ir likau pentaksistu… Rinkausi tada, kad būtų nebrangus ir atsparus dulkėms ir vandeniui. Dabar šiek tiek gailiuosi pataupęs, nes Pentax sistemoms objektyvai labai brangūs.
Per tuos metus prabandžiau ir įsigijau nemažai objektyvų, bet beveik visi jie skirti peizažams. Yra vienas kitas portretams, bet kokybe jie nepasižymi, tad labai retai juos ir naudoju.
– Kas iš biržiečių kolegų Jums labiausiai imponuoja? Ką laikytumėte savo mokytoju fotografijos srityje?
– Biržuose tikrai nemažai gerų fotografų. Prieš šešerius metus surinkau dalį ir nusprendėm burtis į grupę „Fotobiržiečiai“.
Anksčiau rinkdavomės kas mėnesį, bet karantinas sujaukė mūsų tradiciją. Vasarai vėl reikės bandyti susikviesti kolegas į būrį. Yra idėjų, kuriomis noriu pasidalinti.
Iš fotografų, be grandų Zenono Meškausko, Aliaus Balbieriaus, galėčiau daug paminėti.
Visi jie turintys savo braižą – Aurimas Frankas, Eugenijus Kubilius, gamtos fotografas Ramūnas Einoris, buvę biržiečiai, bet priklausantys mūsų grupei – Remigijus Drevinskas, Renatas Valkiūnas… Galėčiau daug jų privardinti. Kitų asmeniškai net nepažįstu, tik iš facebooko, „Fotobiržiečių“ grupės nuotraukų.
Už kritiką ir patarimus dėkingas Aliui ir Zenonui, o savo mokytoju laikiau ir laikysiu savo tėtį Eugenijų Šepetį. Tremtinys, visą gyvenimą pradirbo „Tarybinio artojo“ kolūkyje traktorininku.
Būtent jo juostiniu „Zorkij“ fotoaparatu pramokau fotografuoti. Jis išmokė ir juosteles ryškinti, ir nuotraukas daryti. Koks stebuklas būdavo, kai ant balto lapo pasirodydavo vaizdai…
Su broliais kartais iki paryčių sėdėdavom ryškindami nuotraukas. Beje, pirmus žaibus taip pat juostiniu gaudydavom, yra ir pavykę, nors gauti barti nuo tėčio dėl sugadintų juostelių dažniau pavykdavo…
– Baigėte Biržų „Atžalyno“ vidurinę mokyklą. Koks buvote mokinys? Kokie pedagogai paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?
– Man vis dar neprigijo „Atžalynas“… Pradėjau pirmoku I vidurinėje, taip ir baigiau. Koks mokinys buvau, reikėtų klausti mokytojų…
Nelaikau savęs pavyzdingu, bet nebuvau ir prie neklaužadų, toks vidutiniokas.
O pedagogų tikrai daug labai gerų buvo… Niekada nepamiršiu buvusios auklėtojos ir algebros mokytojos Sigutės Butkienės, nors neilgai mokiusios, bet palikusios labai gerą įspūdį Danutės Laumienės.
Šiaip visi mokytojai buvo nuostabūs, tik gaila, kad per vėlai tai supratau ir išgirdau, ką jie man tada kalbėjo… Ačiū visiems mane mokiusiems Pedagogams.
– Ką veikėte baigęs mokyklą?
– Po mokyklos turėjau daug nusivylimų ir nusvilimų…
Negalėjau dėl regėjimo studijuoti, kur noriu, tad pradėjau ieškoti sau malonaus darbo. Nuo tekintojo, traktorininko kolūkyje iki salono vadovo… Deja, nė vienas iš darbų nebuvo širdžiai mielas, vėl keldavau sparnus kitur.
Gal tik dabar suradau tinkamą ir įdomų darbą biodujų jėgainėje – kasdien nauji iššūkiai, jokios monotonijos. Teko prisiminti ir chemiją, ir fiziką, ir algebrą…
– Nuo kada pradėjote fotografuoti? Kuo ši meno rūšis patraukė? Ar yra toks dalykas, ką labai norėtumėte fotografuoti, tik kol kas dar dėl tam tikrų priežasčių nepavyko?
– Kaip minėjau, jau vaikystėje pafotografuodavau, o rimčiau tik prieš dešimtmetį, nors fotografija žavėjo visą laiką. Tik tam anksčiau laiko nebuvo – daugiau nei dešimt metų atidaviau jaunimui, mokiau aikido gyvenimo būdo.
Fotografija labai išskirtinis menas, kur dešimt fotografų gali fotografuoti tą patį daiktą, o rezultatas bus kitoks. Kaip ir dailėje. Visi mes matom ir suprantam šiek tiek kitaip, kitaip pastebim ir pagaunam šviesą…
Noriu nufotografuoti garsą. Tylą jau pavyko, bet dar nesugalvojau, kaip tą padaryti…
– Kaip į Jūsų pomėgį reaguoja artimiausi žmonės? Kokių pastabų iš jų sulaukiate? Kas didžiausias Jūsų kritikas?
– Didelį palaikymą jaučiu iš draugų pusės. Artimieji į tai žiūri kaip į įprastą dalyką, bent man taip atrodo. Pastabų būna nebent dėl be reikalo išdeginto kuro ir bemiegių naktų.
O didžiausias kritikas ir vertintojas – Motiejus, jis pasako nuoširdžiai, kur gražu, kur nelabai.
– Kokių dar turite pomėgių?
– Aviacija. Labai norėjau skristi, tai – ne visai išsipildžiusi svajonė. Ačiū buvusiam aeroklubo viršininkui Gediminui Venskui, kurio dėka pramokau pilotuoti, Eugenijui Balčiūnui, kuris mane kaskart pakelia į padebesius…
Patinka ir žvejyba, tik visada pasiimu kartu ir fotoaparatą, tad su laimikiu labai retai grįžtu, o va vieną kitą kadrą – pagaunu.
– Kokia didžiausia fotografo ir biržiečio Laimono Šepečio svajonė?
– Neseniai man palinkėjo pagauti (fotoaparatu, ne rankomis) kamuolinį žaibą. Gal išsipildys …
Svajoju kada nors išleisti savo fotografijų ir eilių knygą. Kartais, galvojant pavadinimą nuotraukai, jis netelpa į kelis žodžius, taip žodis po žodžio, eilutė prie eilutės ir koks eilėraštukas gimsta. Be nuotraukų neišeina kažko sukurti, man eilės prie nuotraukos – kaip garnyras prie kepsnio…
