Medeikiuose gyvenančiai Verutei vakar sukako šimtas metų. Guvi, gyvenimą, žmones ir gėles mylinti senolė sako, kad svarbu stengtis labiau suprasti vieniems kitus, būti atlaidesniems ir dėkingiems Dievui.
Medeikių kaimo vidury – maža trobelė, paskendusi žydinčių liepų žieduose ir kvapuose. Ir tik priėjus arčiau pamatai, koks gėlių margumas atsiveria gėlių darželio klombose, gražiai apdėliotose akmenukais.
„Darželis su akmenukais – tai ankstesnės šių namų gaspadinės palikimas, ir tos pinavijos jau gal pusė amžiaus čia auga ir žydi“, – kalba namelyje gyvenanti Verutė. Pasak jos, kur žydi gėlės, gyvena geri ir linksmi žmonės, nes sodinant, prižiūrint gėles ir jas kasdien matant skaidrėja nuotaika, darosi gera ant širdies, stiprėja sveikata.
Gimtadienį taikė prie kito vardo
Verutė – tai Alzbieta Garjonytė-Šernienė, gimusi 1922 metų liepos 16 dieną. Tokia data rašoma gimimo liudijime, o tikroji Verutės gimimo diena yra liepos 8-oji. Šią dieną prieš šimtą metų Kirbulių kaime, Biržų valsčiuje, Onos ir Petro Garjonių šeimoje gimė mergaitė. Mama labai norėjusi, kad mergaitė būtų pavadinta Alzbieta, o tėvelis norėjo Verutės (Veronikos), kurios vardadienis yra liepos 9 dieną.
Tėvai nutarę dukrai suteikti abu vardus, ir tik pasiėmus gimimo liudijimą paaiškėjo, kad jame tik Alzbietos vardas, o gimtadienis parašytas savaite vėlesnis. Nors gimimo liudijime liko Alzbietos vardas, tačiau visi ir visada ją vadindavo tik Verute. Ir šiandien daugelis net nežino tikrojo moters vardo – Alzbietos. Ir tik išgirdę Verutės vardą visi akimirksniu supranta, kad tai ta pati mažo ūgio moterytė, kuri visada pabėgom, tekinom eina.
Pati Verutė sako, kad dviračiu važiuoti taip ir neišmokusi, tad kojytėmis visur nutapendavo. Pastebėjus, kad senolė gal jau būtų savo mažais žingsneliais kelis kartus pasaulį apėjusi, ji nusišypso ir sako: „Kad nebuvo kada skaičiuot – tik žygiuot ir žygiuot… O dabar su sraigėmis šliaužiot“.
Augo ir dirbo Kirbuliuose
Kai Alzbieta Šernienė švęs savo 100 metų jubiliejų, tą pačią dieną, liepos 16-ąją, jos seseriai Pranciškai sukaks 98-eri. Senolė stebisi, ar tai toks sutapimas, ar klaida, kad jų su seserimi gimtadieniai tą pačią dieną.
Brolis Jokūbas jau miręs, jam būtų buvę 96-eri.
Verutė mena, kad po Pirmojo pasaulinio karo tėtis grįžęs ligotas, nebegalėjęs sunkiai dirbti. Tėvai turėjo 6 hektarus žemės, tad dirbti reikėjo. Tėtis mirė būdamas 37-erių. Mama, likusi našle, turėjo dirbti ir užauginti vaikus, kuriems tuo metu buvo 8, 6 ir 4 meteliai.
Verutė, būdama šešerių, išėjo ganyti karvių pas dėdę Morkūną Jonavos kaime.
„Kiek iš manęs ten buvo – tai kad karves galėčiau suvaldyti, jas šeimininkė supančiodavo“, – sako Verutė.
Senolė juokauja, kad po ganiavos išėjo į mokslus – baigė pradinės mokyklos keturis skyrius. Na, o tada jau pradėjo Kirbulių kaime tarnauti pas ūkininkus – Vegį, Peikštenį. Jie turėję apie 15 ha žemės, tai reikėjo padėti gaspadinei melžti karves, šerti kiaules, ravėti daržus, šienauti ir dirbti visus ūkio darbus. O vėliau Verutė darbavosi kolūkyje – buvo lauko darbininkė.
Su vyru Petru Šernu Verutė susituokė 1953 metais. Juodu apsigyveno pas Petrą Olšynės kaime. Santuokoje išgyveno 45 metus.
Dievui dėkoja už gerus žmones ir stengiasi būti savarankiška
„Kai naikino kaimus ir visus varydavo į gyvenvietes, mes su Petriuku atsikėlėm gyventi į Medeikius. Olšynėje sodybos kieme buvo didžiulis kryžius, tai visi stebėjosi, kaip Verutė tą kryžių į Medeikius parveš. Bet va, parvežiau ir pastačiau! – juokiasi senolė.
„Kasdien klausausi Marijos radijo, o kai galiu ir jei sveikatėlė leidžia, nuvažiuoju į bažnyčią. Meldžiuosi ir dėkoju Dievui už mano gyvenime atsiųstus gerus žmones, kurie man visada padėjo. Kur begyvenčiau, visada lydėjo nuoširdūs ir geranoriški kaimynai, geri žmonės. Buvau pripratusi, kai kaimynystėje gyveno Jasiukėnai, Gervės, tačiau jų nebėra, o naujai atsikėlę jauni žmonės vis užsuka ir teiraujasi, ar nereikia ko padėti“, – kalba Verutė.
Tačiau šimtametė senolė juokiasi, kad vis dar nori išlikti savarankiška, nors… kartais nelabai jau bepavyksta. Kai socialinė darbuotoja kalbina, kad reikėtų įdarbinti lankomosios priežiūros darbuotoją, kuri padėtų apsitarnauti, tai šimtametė neslepia šypsenos: „Kai darbuotoja viską padarys, tai ką tada baba beveiks?“
Verutė skaito laikraščius, domisi įvykiais ir žino, kas vyksta ne tik rajone, bet ir pasaulyje.
Senolė juokauja, kad praėjusiais metais Medeikių kaime rugsėjo pradžioje vykusioje šventėje ji tik vos vos „iškovojusi“ pergalę gavo seniausios Medeikių kaimo gyventojos titulą, nes prieš pat šventę mirė šimtametė Adelė Gudeikienė.
„Pajuokauti galima, bet tas titulas nelabai džiugina“, – atvirauja Verutė.
Kaip gyventi, kad sulauktum 100 metų? Verutė sako recepto neturinti. Tačiau, anot jubiliatės, visiems reikia kuo daugiau vieniems kitus suprasti, būti atlaidesniems, mokėti džiaugtis gyvenimu ir dėkoti Dievui.
Savo gimtadienio išvakarėse šimtametė visiems linki nugyventi šitiek ir dar daugiau, būti linksmiems ir optimistiškiems.
Parengta pagal Parovėjos seniūnijos socialinio darbo organizatorės Rasos Gudeikienės surinktą medžiagą
