Pasak psichologų, vis dar vyrauja stereotipas, kad sirgti onkologine liga yra gėdinga, todėl pacientams kartais sunku pripažinti savo diagnozę net artimiesiems – liga yra slepiama nuo aplinkinių. Psichologiškai ši diagnozė labai išbalansuoja, todėl pirmiausiai reikia apie ją kalbėtis, o kartu ir priimti pagalbą iš artimųjų.
„Bandymas slėptis ir meluoti sergantįjį onkologine liga tarsi paverčia atskirtuoju. Tada nuo vienatvės jam dar labiau ima blogėti. Pirmas dalykas, ką reikia padaryti susidūrus su šia liga – ar patiems, ar artimiesiems – reikia apie tai kalbėtis. Kartais baisu artimiesiems pasisakyti dėl to, kad jie neišsigąstų dar labiau nei patys pacientai. Būna, kad sergantysis nuslepia diagnozę tam, kad artimieji jo neužkrautų savo emocijomis“, – komentuoja psichologė Rosita Pipirienė.
Kalbėti, kalbėti, kalbėti
Visgi ji atkreipia dėmesį, kad negalima šios diagnozės nutylėti ir pasilikti tik sau. Jei žmogus nenori kalbėtis su artimaisiais arba jų neturi – psichologas yra išeitis.
„Gerai būtų, kad psichologai būtų privalomi, nes dabar tik nedaugelis kreipiasi į specialistus išgirdę sergantys vėžiu. Jeigu žmogus iki diagnozės niekada nesikreipė į psichologą – jis ir po to nesikreips, nes jam tai neįprasta, ypač jei liga diagnozuojama vyresniame amžiuje. Būtų naudinga apsilankyti nors vienoje konsultacijoje – bent jau „išventiliuoti“ savo jausmus. Tačiau ir psichologas, pas kurį eina pacientas, privalo turėti patirties su onkologiniais ligoniais“, – pažymi R. Pipirienė.
Pradžioje onkologinis ligonis patiria šoką ir atmetimo reakciją, vėlesnėje stadijoje ateina liūdesys ir depresija, o vėliau – pykčio fazė. Kalbėdama apie tai, kaip reaguoti į artimojo diagnozę, ji pataria nepanikuoti ir adekvačiai priimti žinią.
„Artimieji patys būna šokiruoti žinios apie diagnozę, tačiau esminė užduotis – nepulti patarinėti, neguosti, neaikčioti, reaguoti ramiai ir klausyti apie diagnozę prisipažinusio žmogaus. Kai bandome kalbėtis su ligoniu, mes dažnai nemokame jo klausyti. Kaip tai padaryti? Paprastais palaikančiais klausimais: kaip tau su tuo dabar, ką tu dabar veiki? Tada žmogus pats pradės atvirauti. Klausytojas, ypač artimasis, labai nori patarti, už tą žmogų pagyventi. Iš streso ir desperacijos mes savo sergantį artimąjį tarsi užspaudžiame, norime padaryti jį linksmą ir laimingą, kad mums patiems būtų ramiau, mat jam verkiant – išbūti kartu kur kas sunku“, – kalba psichologė.
Leisti pacientui rinktis
Pasak R. Pipirienės, reikėtų leisti žmogui pasirinkti, kokios jis pagalbos tikisi iš artimųjų – ar tai maisto gaminimas, galbūt medicininės paskirties gėrimų onkologinių pacientų mitybai papildyti atvežimas, o gal pagalba buityje ir pan.
„Tokioje situacijoje pacientą tikrai reikėtų palepinti – pagloboti tarsi kūdikį. Bet žmogus turi pasakyti, ko jis nori, o mes turime tai išgirsti. Kartais pacientams reikia leisti pasijusti silpniems, kas daugeliui yra labai baisu. Jei tik būsime kantrūs ir paskatinsime – vėžiu sergantis artimasis galiausiai pasipasakos, kaip jaučiasi. Dėl to labai praverčia vizitas pas psichologą, kuris konsultacijos metu išklausia apie žmogaus pagrindinius norus ir poreikius – tada ligonis visa tai susivokęs grįžta namo ir daug aiškiau pasako artimiesiems. Pavyzdžiui, „baikite manęs gailėtis, nes man nuo to bloga“. „Gal galite man atnešti pusryčius ar ką nors paskaityti“ – poreikiai dažnai būna elementarūs“, – atkreipia dėmesį ji.
Visus ligos etapus kartu su sergančiuoju praeiti yra nelengva. Dėl šios priežasties kartais patys artimieji ateina konsultacijai pas psichologą gauti patarimų, kaip padėti sergančiam šeimos nariui.
„Aš sakau – būtinai ateikit, bet pirmiausiai paklauskite, kaip sau padėti, kad vėliau galėtumėte geriau padėti sergančiajam. Tada žmogus jau pasakoja apie savo kančią, kad jam baisu prarasti mylimą žmogų, kaip jis pats jautriai reaguoja, gal verkia naktimis, bet nenori parodyti savo ašarų, o kartais reikėtų“, – dalijasi įžvalgomis R. Pipirienė.
Ji tęsia sakydama, kad gydymo sėkmei turi įtakos ir paties ligonio nuostatos. Paciento nuostata neprivalo skambėti taip: „Su šita liga aš bandysiu kovoti ir būsiu laimingas“. Toks nusistatymas paverčia žmogų robotu ir neleidžia išjausti emocijų. Nuostata turėtų skambėti taip: „Kas bebūtų, aš tikiu, kad tai bus geriausias variantas“.
„Pacientas netgi gali žinoti, jog yra paskutinėje vėžio stadijoje, bet gyvendamas su tinkama nuostata jis net paskutinius savo mėnesius praleis laimingiau. Yra tam tikri tyrimai, įrodantys, kad taip mąstantys žmonės net geriau ištveria fizinius skausmus. Nereikia savęs palaidoti dar būnant gyvu – tokiems pacientams ir lengviau padėti“, – įsitikinusi R. Pipirienė.
