Papiliečiai susibėga kasmet į savo miestelio šventę liepos mėnesį. Papiliečiai – tai ne tik šiandieniniai dviejų bažnyčių bokštais padabinto miestelio gyventojai: suvažiuoja į kažkada buvusį Biržų kunigaikštystės Papilio valdos centrą (dabar seniūnijos) iš visų Papilio apylinkių, suguža į savo tėvų namus ir kartu eina į šventę išsilakstę po Lietuvą ir pasaulį vaikai (anūkus parveža), susitikti susirenka Papilio mokyklą baigę klasės draugai (čia jie sutinka ir savo mokytojus). Tad šventė – laikas sugrįžti, susitikti, apsikabinti, išsipasakoti, pajusti bendrumo jausmą. Ko dar labiau reikia po karantino atskirties?..
O šventės jaukumas ir tikrumas – iš papiliečių noro patiems sukurti savo šventę, patiems sudėlioti jos prasmes. Tad jau nebe pirmi metai pirmiausia susirenkama Dievo namuose: klebonas V. Kareckas aukojo Šv. Mišias Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, po kurių visi rinkosi kitoje – evangelikų reformatų – šventovėje. Šventės dalyvių, atėjusių paklausyti koncerto, laukė staigmena – „pasveikinti sueigos“ atvyko pats Jo Malonybė šviesiausiasis kunigaikštis su savo namų ponia. Toks Malonybės dėmesys – ne atsitiktinis. Šiais metais sukanka 475 m. nuo Kristupo Radvilos Perkūno, pastačiusio pirmąją evangelikų reformatų bažnyčią Papilyje ir šalia jos įsteigusio mokyklą (1595 m.) gimimo, ir sueina 410 metų, kai Papilyje gimė Perkūno vaikaitis Jonušas Radvila. Tad Jo Malonybės sveikinimo prakalboje nuskambėjo padėka „Papilio miestelio šviesuliams“, susirinkusiems „Papilyje, kur tėkmę upės Rovėjos pavyko priveikti, neramią upę užtvenkti, idant laivai, prekių prikrauti, iš anapus Baltijos gėrybes Papilin plukdytų, ir kad žuvis, vertas stalo paties kunigaikščio, čia veisti per amžius miestelėnai galėtų“.
Po istorinio šventės inkliuzo – evangelikų reformatų kunigės Sigitos žodis ir muzika sielai. Kviesdama maldai kunigė sveikino susirinkusiuosius cituodama pasaulio pilietį Joną Meką, kuris buvo krikštytas Papilio bažnyčioje, į ją ateidavo iš gimtųjų Semeniškių su savo tėvais, seneliais. Cituotame J. Meko linkėjime kraštiečiams – laikytis 10-ies Dievo įsakymų, ko visiems linkėjo ir šventikė. Jautrų koncertą dovanojo Biržų kultūros centro Papilio skyriaus meno vadovė, Papilio mokyklos muzikos mokytoja Vigilija su savo mokinukais Luku ir Maya. Dainas ir giesmes jungė Ingridos skaitomi tekstai. Prasmingi žodžiai ir bažnyčios skliautus virpinę skaidrūs dainininkų balsai palietė jautriausias klausytojų stygas.
Iš šventovės šventė kėlėsi prie bendruomenės namų kiemą, išpuoštą bendruomenės narių rankomis, sužydėjusį lauko gėlėmis. Šventę šmaikščiai rikiavo Papilio „Vaidintojų atžalyno“ artistės Kristina ir Vitalija, kartu su režisiere Vita. Smagų toną koncerto pradžiai davė papiliečių folkloro kolektyvas „Aguonėlas“ (vadovė V. Macienė), tad ir į šventę atvykę svečiai sveikino miestelėnus nuotaikingai, smagiai. Už pagarbą savo krašto istorijai dėkojo ir būti savo miestelio tolesnės istorijos kūrėjais, tvirtais ir atsakingais linkėjo Biržų mero pavaduotoja A. Garšvaitė, administracijos direktorė I. Varzienė, rajono tarybos nariai G.Kučinskienė ir V. Trečiokas, Papilio seniūno pavaduotoja A. Šaučiūnienė.
Kaip ir kasmet buvo pagerbti miestelio senoliai: Ona Masiulienė, Matas Kvedaras, Danutė Remeikienė, Alvina Baltušienė, Jonas Baltušis, Ona Banienė, Eleonora Žukauskienė, Mirdza Plepienė, Eugenija Šamšonienė, Vilius Žeimys, Stanislava Žeimienė. Tačiau iš bendruomenės pirmininkės Skaidrutės rankų pats atminimo dovanas atsiėmė tiktai šventėje dalyvavęs, vis dar labai gyvybingas Jonas Baltušis, kitiems dovanėles į namus parneš giminaičiai arba kaimynai.
Šventės koncertinė programa – nuo lyriškų Papilio moterų kvarteto „Rovėjūnės“ (vad. V. Macienė) , Jurgitos ir Roberto dueto iš Anykščių dainų, subtilių kvinteto „Kvinta“ iš Joniškėlio (vad. J. Giedraitienė) acapella atliekamų melodijų, iki smagaus popso („Saulės skrybėlė“ iš Alizavos, vad. A. Tatoris), temperamentingų šokių („Širšės“ iš Tiltagalių, vad. L. Veršelienė) ir moderniai atliekamo folkloro ( „Navija“, vad. R. Kudelkienė-Misevičė). Meno mėgėjų išjudinta publika sausakimšai užpildė šokių aikštelę į sceną užlipus „Bernužėliams“, o jaunimas liko toliau linksmintis diskotekoje.
Ar šventė išsipildė? Atrodo – taip. Kas ją išgyveno maldoje, giesmėje, kas klausydamas širdžiai mielos muzikos, kas sutikęs seniai matytus bičiulius, buvusius klasės draugus, kas smagiame artimųjų, giminaičių ratelyje, kas turėdamas galimybę dalintis, kas – tiesiog vėl apsikabinti…
Nuotraukos J. Levonaitės, E. Lansbergienės
Edita Lansbergienė, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ditektoriaus pavaduotoja
