Nors Helovyno (dar kitaip vadinamo vaiduoklių diena arba šiurpnaktimi) šventė Lietuvoje jau daugelį metų nėra naujiena, ji vis dar sukelia diskusijas.
Helovynas atsirado JAV ir bėgant laikui išpopuliarėjo visame pasaulyje. Vieni šiurpuliukus keliančią šventę myli, o kiti pastebi, kad spalio mėnesio pabaiga – rimties ir ramybės metas, todėl iš JAV atkeliavusi šventė – nepriimtina. O ką apie Helovyną ir jo šventimą mano biržiečiai?
Ne šėlsmo, o ramybės metas
„Helovynas Lietuvoje vis dar yra naujas reiškinys. Man ši šventė ir įvairi jos atributika visiškai nesuteikia jokių emocijų – nei žaviuosi, nei piktinuosi. Vis dėlto manau, kad tai proga žmonėms kiek įdomiau ir galbūt linksmiau praleisti laiką. Aš Helovyno niekada nešvenčiu, bet jeigu yra žmonių, kuriems patinka, tai puiku – nematau nieko blogo“, – sako Biržų rajono mero pavaduotoja Audronė Garšvaitė.
Tuo metu Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pastebi, kad šis laikotarpis, pirmiausia, susijęs su rimtimi, todėl jai vaiduoklių dienos linksmybės ne prie širdies.
„Man šis metas – ne šėlsmo ir linksmybių, bet ramybės ir susikaupimo laikotarpis, ateinantis iš mūsų gilios etninės tradicijos. Vakarai bijo mirusiųjų, todėl bando jų dvasias išvaikyti, o lietuvių tradicijoms priešingai – būdinga prisiminti ir ramiai mintimis bei malda pabūti su išėjusiaisiais. Niekada nesistengiau ir nenorėjau šio ramaus, įvairias gyvenimo prasmes apmąstyti leidžiančio laikotarpio pakeisti linksmybėmis, šėliojimais ir gąsdinimais“, – teigia E. Lansbergienė.
Jei žmonėms tinka ir patinka – puiku
Kiek kitaip į šią šventę žiūri dziudo treneris, vienas iš Kirkilų pramogų parko, dabar virtusio Helovyno šmėklų ir pabaisų miesteliu, įkūrėjų Mindaugas Simėnas. Anot jo, švęsti šiurpnaktį ar ne – kiekvieno asmens pasirinkimas.
„Kažkaip ypatingai Helovyno nešvenčiu, bet mėgstu pasigrožėti išskaptuotais ir šviečiančiais moliūgais, patinka šventės mistika. Visame pasaulyje žmonės įvairiai pamini šią šventę, todėl nematau priežasčių, kodėl jos reikėtų nešvęsti Lietuvoje. Žiūriu liberaliai – jeigu žmogui patinka ir jis nori kažkaip išskirtinai švęsti Helovyną, tai puiku, pirmyn, o jeigu jam ši šventė svetima – taip puiku ir privalo būti priimtina. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti ir mėgti tai, ko nori pats, o ne aplinkiniai“, – svarsto M. Simėnas.
Panašiomis mintimis dalinasi ir Biržų „Saulės“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė Gražina Ryser.
„Man Helovynas nelimpa, nes tiesiog nesiderina su Vėlinių šventės emocija ir nuotaikomis. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad man tai ir netrukdo. Jeigu žmonėms tinka ir patinka – tai puiku, jie susikuria šventę ir smagiai gali leisti laiką“, – teigia mokytoja.
Tai graži ir smagi atrakcija
Laikinai Biržų „Saulės“ gimnazijos direktoriaus pareigas einantis Vaidotas Butkevičius išskiria kitą aspektą. Pasak jo, vaiduoklių šventė – smagi, linksma ir paslaptinga šventė, skirta mažiems vaikams ir moksleiviams.
„Asmeniškai nešvenčiu, bet kalbant apie mokykloje organizuojamas šventes, tai Helovynas buvo viena populiariausių ir labiausiai vaikų laukiamų švenčių. Manau, kad ji iš dalies vienija ir šeimos narius, kurie visi kartu skaptuoja moliūgus, slepia ir ieško saldumynų. Ypač vaikams ir jaunimui tai tikrai graži ir smagi atrakcija, todėl Helovyną ir vertinu pozityviai bei nemanau, kad reiktų į šią šventę žvelgti taip sustabarėjusiai“, – pastebi V. Butkevičius.
63 procentai apklaustųjų švenčia Helovyną
Direktoriaus žodžius patvirtina ir anoniminės apklausos, kurioje dalyvavo 80 moksleivių, rezultatai. Remiantis apklausos dalyvių atsakymais galima daryti prielaidas, kad jaunimas visgi mėgsta šiurpnaktį. Net 63 proc. moksleivių teigė, kad švenčia Helovyną, o 89 proc. pabrėžė, kad tiesiog mėgsta šią šventę ir jos idėją. Taip pat 64 proc. mokinių šiurpnaktį laiko reikalingu. Įdomūs rezultatai pastebimi ir žvelgiant į klausimą, ką mokiniai veikia šventės metu. 30 proc. respondentų išskyrė siaubo filmų žiūrėjimą, 29 proc. moliūgų skaptavimą, o 19 proc. – persirengimą specialiais kostiumais ir šventimą su draugais. 23 proc. mokinių teigė, kad per Helovyną nieko ypatingo ir išskirtinio neveikia.
Skirtingos nuomonės ir pastebėjimai dar kartą įrodo nenuginčijamą tiesą – kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Šiuo atveju teisingo atsakymo, ar Helovynas reikalingas, prasmingas, ar ne – nėra. Kiekvienas jį prisijaukino skirtingai – savaip.
