Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Edita Timukienė konkursą į šias pareigas laimėjo ir direktore dirbti pradėjo kiek daugiau nei prieš metus. „Šiaurės rytai“ direktorę kalbina apie pirmųjų mokslo metų patirtį, atradimus ir sunkumus.
– Dirbote bendrojo ugdymo mokyklos vadove, turite daug vadybinės patirties. Kaip kilo mintis vadovauti meninio ugdymo įstaigai?
– Dalyvaudama projekte „Lyderių laikas“ ne kartą girdėjau posakį „išeiti iš komforto zonos“, bet niekada nesusimąstydavau, kaip tai atrodo praktiškai. Kai dvidešimt penkerius metus praleidau vienoje darbovietėje – „komforto zonoje“, jaučiausi gerai: darbas pasiekiamas per 5 minutes, mokinių, mokytojų, tėvų, darbuotojų ratas pažįstamas, nes jie – radviliškiečiai, kaimynai, bendramoksliai, giminės, draugai, kiekvienas kampelis savas, artimas. Atrodo, kad prie viso to įpranti ir taip bus visada. Deja… Gyvenimas vietoje nestovi, vyksta įvairūs pokyčiai, tuomet atsiranda proga atrasti kažką naujo, priimti iššūkius.
Sakoma, kad gyvenime nebūna atsitiktinių pažinčių ar įvykių. 2019 metais visai netyčia, praėjusi atranką, pakliuvau į neformaliojo vaikų švietimo išorės vertintojų mokymus. Pradėjusi bendrauti su muzikos ir meno mokyklų vadovais juokavau: ką aš čia veikiu? 2020 metais prasidėjus mokyklų reorganizacijai, supratau, kad teks ieškoti kito darbo. Po ilgų svarstymų, kolegų pritarimo ir paskatinimo nutariau priimti iššūkį – tapti Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktore, nes žinojimą, kaip turi būti vykdoma veikla formalųjį švietimą papildančioje ugdymo įstaigoje, gavau būtent išorės vertintojų mokymuose.
– Ar muzikos mokyklos direktorės pareigos, naujas darbas nebuvo iššūkis, kaip įvardijate, išėjimas iš komforto zonos?
– Vadovo darbas panašus visur. Dirbau bendrojo ugdymo mokykloje, kurios veikla įvairi: ikimokyklinis, priešmokyklinis, pradinis, pagrindinis ugdymas (teko dar ir vidurinėje dirbti), neformalusis vaikų švietimas, projektai ir pan. Pradėjusi dirbti muzikos mokykloje, apsidžiaugiau, kad veiklos sričių yra mažiau, tačiau pagrindiniai dokumentai, reglamentuojantys darbuotojų funkcijas, mokytojų atestaciją, kvalifikaciją, dokumentų rengimą, darbų saugą, priešgaisrinę saugą, asmens duomenų apsaugą, viešuosius pirkimus ir t. t., yra tie patys. Dar vienas iššūkis – jeigu bendrojo ugdymo mokykloje veiklų procesas vykdavo iki pietų, o su dokumentais dirbdavau popiet, tai čia atvirkščiai – ugdymo procesas vyksta popiet, vakarais, dažnai ir savaitgaliais.
Prasiplėtė pažinčių ratas: susipažinau su regiono meno mokyklų vadovais.
Džiaugiuosi, kad per metus pažinome vieni kitus, susidėliojom pagrindinius darbų akcentus, kryptis, tad esu dėkinga visai komandai už išbandymus, šiltą priėmimą, tarpusavio pasitikėjimą, pagalbą, santykių kūrimą. Turbūt išėjimas iš „komforto zonos“ buvo geriausias sprendimas, nes sutikau naujų žmonių, įgijau kitokių, įkvepiančių patirčių.
– Jei paprašytume išvardinti tris pirmųjų metų sėkmingus darbus…
– Pirmieji darbo metai buvo nelengvi. Pernai rudenį, nespėjus gerai „apšilti kojų“ naujoje darbovietėje, prasidėjo karantinas. Vienas iš pirmųjų iššūkių buvo gerinti mokyklos mikroklimatą. Tad keisdama pagrindinius dokumentus prisidėjau prie naujos vizijos ir planų kūrimo. Vieni iš jų – elektroninis dienynas, įvairūs kvalifikacijos tobulinimo mokymai mokytojams. Pavyko atnaujinti mokyklos interneto svetainę, pagerėjo mokyklos veiklos sklaida.
Smagus įvertinimas – pernai rudenį Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros nuotoliniu būdu atliktas mokyklos veiklos kokybės išorės vertinimas. Beveik visos bendrojo lavinimo mokyklos rajone išorės vertinimą jau buvo patyrusios, tačiau neformaliajame vaikų švietime tai buvo naujiena. Kol kas esame vieninteliai sertifikuoti, labai gerai įvertinti neformaliojo vaikų švietimo paslaugų teikėjai Biržų rajone. Mūsų mokyklos bendruomenei tai puikus laimėjimas.
Kita džiugi žinia buvo savivaldybės tarybos sprendimas skirti mokyklai buvusias VMI patalpas. Tik gaila, kad dokumentų pasirašymo procedūros Vyriausybės lygmeniu su Turto banku užtruko taip ilgai. Svajojome, jog įkurtuves naujame pastate švęsime jau rugsėjo pirmąją. Dabar liūdnai juokaujame, kad gal ir kito rugsėjo sulauksime.
Džiugina mokyklos matomumas, įvaizdis, žinomumas: koncertai, festivaliai, konkursai, parodos, susitikimai… Iš tiesų turtingas ir įkvepiantis kraitis, kurio autoriai – mokytojai: nenuilstantys, kūrybingi, neskaičiuojantys papildomo darbo valandų.
– O kokios būtų trys sunkiai sprendžiamos problemos?
– Didžiausia problema – aplinka ir materialinė bazė. Šiuo metu galvos skausmas – pagrindiniame korpuse kiauras pastato stogas, dalyje kabinetų mediniai, seni, sudūlėję langai, daugeliui patalpų reikia remonto, trūksta darbo ir mokymo priemonių. Kita vertus, reikia pasidžiaugti, kad mokykla savivaldybės dėka spėjo pasidžiaugti ES fondų neformalaus švietimo infrastruktūros gerinimo programa, kurios dėka beveik už 50 tūkstančių eurų buvo įsigyti muzikos instrumentai ir įranga dailės mokymui.
Nerimą kelia didėjantis mokytojų amžius ir naujų mokymo programų (specialybių) pasiūla, o kartu ir mokytojų paieška.

– Mokytojai kartais nuogąstauja, kad mokykla prisimenama tik per šventes, kai prireikia mokinių koncerto… Su kokiu požiūriu į formalųjį švietimą papildantį ugdymą susiduriate?
– Sakoma: jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį. Manau, kad niekas nesiginčys, jog meninis išsilavinimas turi įvairiapusę naudą vaiko asmenybės raidai. Juk ne veltui senovės aristokratų šeimose vaikai mokėsi groti vienu ar kitu muzikos instrumentu, tapyti. Kaip yra dabar? Biržai turi unikalią ugdymo įstaigą – dailės ir muzikos mokyklą, tačiau ar supranta tėvai, kokį neįkainojamą lobyną suranda jų vaikai mokydamiesi muzikos ar dailės? Ar žino, kokią naudą gauna vaikai mokydamiesi individualiai? Ypač šiais laikais, kai kompiuterinės technologijos ima viršų, kai nyksta bendravimo įgūdžiai. Individualių pamokų metu mokinys ne tik išmoksta groti pasirinktu muzikos instrumentu, jis turi galimybę savo mokytojui išsakyti, dėl ko nerimauja, kas jį džiugina.
Vaikai mokosi ne tik įveikti scenos baimę, bet ir pasijausti lyderiais. O kur dar meninis raštingumas! Juk šie įgūdžiai praverčia ne tik mokantis bendrojo lavinimo mokyklose, bet ir tolimesnėse studijose bei gyvenime.
Smagu, kad Biržai jaučia muzikos mokyklos naudą, kad kuo daugiau mokytojų ir mokinių dalyvauja įvairiuose renginiuose, festivaliuose, konkursuose, parodose, koncertuose, vertinimo komisijose, yra žinomi ir matomi. Smagu, kad miestiečiai jaučia pridėtinę muzikos ir dailės mokyklos vertę.
Mano vizija – kad ši mokykla ir toliau būtų ne tik Biržų, bet ir Lietuvos kultūros dalis, kad jos skleidžiama meninė kultūra pasiektų kuo daugiau žmonių, kad mokiniai užaugtų puikiais žmonėmis, savo srities specialistais, kad sienos būtų spalvotos, o klasėse – geros kokybės instrumentai, įranga ir pritaikyti baldai…
Tad būti muzikos mokyklos direktore – išties nelengva misija, nes griauti pasiruošusių yra labai daug, o padėti – maža saujelė, nes kultūra ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas Lietuvoje niekam nerūpi.
– Jau užsiminėte, kad vienas iš iššūkių buvo tai, jog namai liko Nemunėlio Radviliškyje, o darbas – Biržuose. Kas su naujomis pareigomis pasikeitė asmeniniame gyvenime?
– Kasdieniame gyvenime pasikeitė du dalykai: laikas ir sąnaudos. Tačiau kai bandžiau pasiguosti savo vilnietei draugei, kad man taip toli reikės važinėti į darbą, ji pajuokavo, kad daugiau sugaišta Vilniuje spūstyse, kol nuvyksta į darbą, nei aš atvažiuoju iš Nemunėlio Radviliškio į Biržus.
– Ačiū už pokalbį.