Biržuose gausu grožio salonų ir kirpyklų, kur gražinami vyrai ir moterys. Mažiau, tačiau yra ir kirpyklų, kuriose rūpinamasi keturkojų išvaizda. Viena iš tokių įsikūrusi Rotušės gatvėje. Šunų kirpyklos šeimininkė – biržietė dvidešimtmetė Gintautė Pranaitytė.
– Kiek jau laiko kerpate keturkojus? O gal kartais esate ir profesionali žmonių kirpėja bei šukuosenų meistrė?
– Keturkojus kerpu dar neilgai – tik ketvirtas mėnuo, tačiau jau spėjau susipažinti su nemažu būriu Biržų rajono gyventojų augintinių. Esu baigusi šunų kirpėjos kursus, tai esu tik šunų kirpėja.
– Ar Jūsų specialybė susijusi, tarkim, su veterinarija? Kur įgyjama specialių tokio amato žinių?
– Ši specialybė su veterinarija susijusi nebent tik tuo, kad klientai – keturkojai. Kitokios veiklos srityse savęs dar neteko išbandyti, tai yra mano pirmasis pasirinkimas, kuris kasdien džiugina. Tokio amato dažniausiai išmokti galima didžiuosiuose miestuose – pavyzdžiui, mano atveju, Vilniuje.
– Ar nebuvo taip, kad viskas prasidėjo įsigijus savo augintinį?
– Šiuo metu augintinio dar neturiu, bet su draugu vis diskutuojam, kokios veislės šuniuką norėtume auginti. Nuo mažumės turiu svajonę – įsigyti savo šuniuką, kuriuo galėčiau rūpintis, jį dresiruoti ir kuris kasdieniame gyvenime būtų šalia. Visuomet mėgstu užkalbinti augintiniais vedinus praeivius – paklausti jų mažųjų bičiulių vardo ir su šypsena nulydėti akimis.
– Pats sudėtingiausias Jūsų salono klientas? Kuo jis buvo ypatingas – charakteriu ar kailiu? O gal šeimininko įnoriu padaryti jam ypatingą šukuoseną?
– Sudėtingiausiu įvardinčiau klientą stipriai susivėlusiu kailiu. Tokiu atveju procedūra užtrunka gerokai ilgiau nei įprastai. Taip yra todėl, kad turiu iššukuoti susivėlusį kailį, o ir šuniukui monotoniški šukavimo judesiai ima atsibosti ir jis tampa neramus.
Dėl to ir planuoju savo veiklos Facebook puslapyje „Happy Tails Šunų kirpykla“ dalintis įvairiais įrašais apie augintinių kailio priežiūrą.
Žinoma, pasitaiko ir šuniukų, kurie atvyksta į kirpyklą kupini pernelyg didelės energijos ir vienintelis jų noras – bėgti laukais. Tačiau su kiekvienu stengiuosi atrasti „bendrą kalbą“, susidraugauti ir atlikti procedūras. Taigi, vieno sudėtingiausio atvejo neturėjau, tačiau šuniukai susivėlusiu kailiu kirpykloje užtrunka ilgiau ir pareikalauja daugiau jėgų.
– Kokios vyrauja šunų kirpimo mados? Ar biržiečiai labai nori puošti savo augintinius?
– Dažniausiai biržiečiai atveda šuniukus patrumpinti kailiukus ir renkasi standartinį kirpimą.
Išties biržiečiai nori puošti savo augintinius, jais rūpinasi ir reguliariai lankosi kirpykloje.
– Kokios veislės šunis sunkiausia, o kokius – lengviausia kirpti? Ar pasitaiko šunų, kurie nenusiteikę kirptis, yra agresyvūs?
– Daugiausiai energijos reikalauja didelių veislių šunys, bet tik todėl, jog procedūros užtrunka kiek ilgiau. Lengviausia kirpti, manyčiau, Jorkšyro terjerus. Be to, jie yra vieni iš dažniausiai pasitaikančių klientų. Taip pat dažnai užsuka pasigražinti ir Maltos bišonai. Kartais būna ir piktesnių šuniukų – iš pirmo žvilgsnio tokiais neatrodančių. Tačiau vos tik paėmus jų letenėlę norint apkirpti nagučius ne kartą teko sulaukti nestipraus įkandimo į ranką. Laimei, viskas baigiasi pleistro užklijavimu. O dėl agresyvių šunų – deja, atvirai sakau, jog tokių bijau ir nesiimu jų kirpti.
– Ar neteko šunų kailio puošti blizgučiais, dažyti specialiais „šuniškais“ dažais? Kiek Jūsų praktikoje ilgiausiai truko šuns kirpimo procedūra?
– Šuns kailio puošti blizgučiais ar dažyti „šuniškais“ dažais neteko. Jeigu atsirastų norinčių, įsigyčiau reikiamų priemonių ir mielai tuo užsiimčiau. Išties būtų įdomu! Ilgiausia procedūra truko penkias valandas su Sibiro haskio veislės šunimi. Šis augintinis turėjo daug sąvėlų, o tuo pačiu jam buvo atlikta „nukailinimo“ (besišeriančio kailio tvarkymo) procedūra. Pastaroji jėgų pareikalauja daugiausia, kadangi reikia specialiomis priemonėmis, pakartotinais judesiais iššukuoti kailį. Tuo tarpu keturkojai dažniausiai gula iš malonumo, nes, kaip vadinu, tai lyg šunų masažas.
– Kokių keisčiausių šukuosenos ar puošybos pageidavimų teko išgirsti iš šuns šeimininko?
– Keistų ar išskirtinių šukuosenų praktikoje dar neteko atlikti. Dažniausiai pasitaiko paprasti kailiuko padailinimai, paliekant tam tikrą kailio vietą ilgesnę arba trumpesnę.
– Kuris kontaktas – su keturkoju ar jo šeimininku – yra svarbesnis, užmezgant pirmąjį pažinties ryšį?
– Manau, vieno negalėčiau išskirti, kadangi su abiem pirmoji pažintis yra labai svarbi. Su šeimininku – kad šis pasitikėtų ir be jaudulio paliktų savąjį augintinį procedūroms, o su keturkoju – kad pirmasis susitikimas būtų jam kuo šiltesnis ir šuniukas jaustųsi kaip namuose.
Visapusiškas pasitikėjimas ir bendravimo ryšio užmezgimas šioje srityje yra vienas iš svarbiausių dalykų.
– Kokių patarimų turite savo augintinį vesti pas kirpėją besiruošiančiam žmogui?
– Prieš atvedant šuniuką į kirpyklą 15 – 20 minučių jį pavedžioti, kad šis per tą laiką atliktų gamtinius reikalus, išsilakstytų ir šiek tiek pavargtų. Procedūrų metu tada jis jausis daug ramiau.
