Nemunėlio Radviliškio miestelio gyventojai daug metų susiduria su opia problema. Miestelyje nėra veikiančios šarvojimo salės. Net šalia kapinių gyvenantys žmonės vežami šarvoti į Biržus, esančius už kone 30 kilometrų.
Ilga pomirtinė kelionė
Į Biržuose veikiančias šarvojimo vietas velionio giminaičiams ar kaimynams iš rajono pakraščiuose esančių kaimų sudėtinga atvažiuoti. Vakarais autobusas nekursuoja, o lengvuosius automobilius turi ne visi.
Todėl dažniausiai žmonės mirusiųjų, atvežamų iš šarvojimo salės, laukia prie kapinių, kur čia skubiai su jais atsisveikina.
„Neseniai mirė viena moteris, Aspariškio kaimo gyventoja. Kapinės Totorkalnyje yra už pusės kilometro nuo jos namų. Velionę vežė šarvoti į Biržuose esančią šarvojimo salę. Po to parvežė atgal. Susidarė apie 70 kilometrų. Absurdas kažkoks“,- kalbėjo vienas situaciją gerai žinantis moters giminaitis.
Pastaruoju metu panašiai atsitiko ir su keturiais mirusiais Pučiakalnės kaimo gyventojais. Jiems teko pasivažinėti į pomirtinę kelionę, kol sugrįžo į amžinojo poilsio vietą kaime esančiose kapinėse.
Žmonės gyveno per 150 metrų nuo kapinių, į kurias jie atgulė amžinojo poilsio, tačiau iki jų teko keliauti keliasdešimt kilometrų.
Kai kuriems gyventojams, susidūrusiems su šia problema, kažkada padėjo Onos Milienės senelių globos namai, kurie leido pašarvoti velionį savo patalpose.
„Nemunėlio Radviliškyje yra daug tuščių namų. Nejau nebūtų galima ten įrengti šarvojimo salės? Ar kažkam naudinga, kad tokia situacija būtų?“ – svarstė žmogus.
Verslas nenumato perspektyvos
Ar šią problemą įmanoma išspręsti?
Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas Giedrius Kubilius sakė, kad su šia bėda gyventojai susiduria nuolat. Ir šis klausimas vis iš naujo iškyla – ypač kai žmonėms reikia laidoti savo artimuosius.
„Jei verslas nenumato perspektyvos įrengti šarvojimo salę, tai seniūnija nieko negali padaryti. O ir radus tinkamas patalpas reikia jas išlaikyti, gauti higienos pasą“, – sakė G. Kubilius.
Seniūnui atrodo, kad tai yra žmonių požiūrio klausimas. Seniau mirusieji būdavo šarvojami namuose. Dabar velionio skubama „atsikratyti“ ir kuo greičiau išvežti iš namų.
„Siūlau remtis senovės tradicija. Todėl problemos nematau“, – kalbėjo seniūnas.
Rajono kaimų bendruomenės šią problemą išsprendžia, savo bendruomenės narius šarvodamos bendruomenių įrengtose patalpose.
Nemunėlio Radviliškio bendruomenė savo patalpų neturi. Neseniai įkurta Nemunėlio bendruomenė, pasak G. Kubiliaus, patalpas turi, bet jose maža vietos, „nėra net kur apsisukti“.
Seniūnijos darbuotojai kasmet išduoda apie 40 leidimų laidoti seniūnijos gyventojus. Seniūnijoje yra 26 kapinės.
Reikia investuoti į gyvuosius
Nemunėlio Radviliškyje veikiančios Onos Milienės senelių globos namų direktorė Asta Paplauskienė sakė, kad „plika salytė“ pas juos yra.
„Iš bėdos seniau žmonėms pagelbėdavome, kol nebuvo griežtų reikalavimų mirusiųjų šarvojimui. Bet dabar galimybių čia leisti šarvoti nėra“, – sakė A. Paplauskienė.
Salė yra avarinės būklės. Kad būtų galima joje šarvoti mirusiuosius, reikia ne tik patalpas suremontuoti, bet ir įrengti kondicionierių, tualeto patalpas, poilsio kambariuką.
„Padaryti gal ir būtų galima, bet tam nėra numatyta lėšų. Kur dėti pinigus, mes ir taip turime, reikia pirmiausia gyvaisiais pasirūpinti“, – kalbėjo įstaigos vadovė.
Mirus įstaigos globotiniui, jo artimieji pasiima velionį ir šarvoja Biržuose. Jei neturi artimų žmonių, jį lydi tiesiai į kapines.
„A. Jankausko įmonės darbuotojai labai supratingi, kapinėse atidengia karstą ir leidžia atsisveikinti su mirusiuoju“, – sakė A. Paplauskienė.
Kviečia bendruomenes
Biržų rajono mero pavaduotoja Audronė Garšvaitė sakė pirmą kartą girdinti tokią bėdą.
„Atrodytų, kas čia tokio. Tačiau kai įsigilini, supranti, kad dėl to žmonės tikrai patiria rūpesčių“, – sakė A. Garšvaitė.
Vicemerė sakė, kad laidotuvių organizavimas ir šarvojimas nėra savivaldybės rūpestis. Juolab kad miestelyje savivaldybė negali jokių tam tinkamų patalpų pasiūlyti.
„Kviesčiau įsikūrusias net dvi bendruomenes spręsti šią problemą. Savivaldybė galėtų ir padėti“, – kalbėjo mero pavaduotoja.
