Šiandien į iškilmes Biržuose susirinks didelė ir plati giminė. Juos subūrė ypatinga proga – mamytės, močiutės, promočiutės 100 metų jubiliejus.
Jubiliatė Augustina Adolfina Simonavičiūtė – Jakienė šios dienos laukė su dideliu nerimu ir rūpesčiu. Ne tik dėl to, kad peržengia kito šimtmečio slenkstį. Ji sako labai pasiilgusi savo artimųjų, išsibarsčiusių po visą šalį ir pasaulį.
„Visi anūkai laukiami. Močiutė nuolat apie visus klausinėja, juos prisimena ir labai myli. Tik tiek, kad visi išsilakstę po pasaulį. Bet kai sugrįžta, būtinai ją aplanko“, – sako šimtametės vaikai.
Laikraštį perskaito visą
Pamačius guviai po namus vaikštančią, tik lazdele pasiramsčiuojančią ponią Augustiną, nepatikėtum, kad jai jau šimtas metų. Tą sako ir jos vaikai – mamytė atrodanti gerokai jaunesnė. Laimė, ir atmintį dar turinti, ir didelėmis sveikatos bėdomis nesiskundžianti.
Tiesa, prieš nepilną dešimtį metų buvo susilaužiusi klubo sąnarį. Bet atlaikė sunkią operaciją, pooperacinį periodą ir toliau visus džiugina savo buvimu šalia.
Kaip reikia gyventi, kad sulauktum ilgų metų ir turėtum sveikatos?
Augustina sako, kad reikia valgyti natūralius produktus. Ir be reikalo nesinervinti.
Senolė valgo riebiai ir saldžiai. Kai dukra Dalė eidama į turgų paklausia, ko mamai nupirkti, ji visuomet paprašo rūkytų lašinių.
Ryte būtinai geria natūralios kavos, o į ją įsideda net keturis šaukštelius cukraus.
Gerdama kavą ji mėgsta žiūrėti pro langą ir būtinai prašo atnešti paskaityti laikraštį.
„Šiaurės rytus“ ir „TV savaitę“ ji perskaito nuo pradžios iki pabaigos.
Moteris sako, kad jai labiausiai patinka skaityti istorijas „iš gyvenimo“. Dar ji mėgsta per televiziją žiūrėti serialus ir „Pageidavimų koncertą“.
Artimieji džiaugiasi itin rūpestinga šeimos gydytoja M. Janulaitiene, kuri rūpinasi mama. Taip pat džiaugiasi kaimynėmis Zina ir Neringa, kurios visomis progomis prisimena senolę.
Džiaugiasi atstatyta Suosto bažnyčia
Augustina Adolfina Jakienė kilusi iš Bobėnų kaimo. Šiuo metu tėviškėje nieko nebėra, tik rūsys, kurį šeimos nariai ir giminės pravažiuodami pro šalį ilgesingai apžiūri.
Senolė pamena, kad jos tėveliai Julija ir Martynas Simonavičiai turėjo ūkį, dirbo 12 hektarų. Teko ir jai ūkyje dirbti – linus rauti, burokus ravėti.
Namie buvo audimo staklės. Būdama jauna Augustina ausdavo staltieses, užtiesalus, rankšluosčius.
Dar senolė labai gerai prisimena Antrojo pasaulinio karo metus. Tėvelis iškasė gilią duobę, kurioje užėjus frontui visi artimieji slėpėsi. Karo metu, laimė, išgyveno visi – ir tėvai, ir seneliai.
Augustina prisimena, kad tuomet jų namuose gyveno vokiečiai. Šie vaikams ir šokolado duodavo.
Anot senolės, karas yra baisus dalykas. Jo metu ir Suosto bažnyčia buvo sudeginta. Ir Garjonio namai.
Augustina turėjo seserį ir du brolius. Sesuo Vilhelmina mirusi 1955 metais. Nebėra ir brolio Romo.
O brolis Jonas gyvena Suoste. Jis labai daug padėjo savo sutuoktinei Reginai Simonavičienei, kuri rūpinosi prieš kelis dešimtmečius sudegusios Suosto bažnyčios atstatymu.
Su Suosto bažnyčia susijęs ir Augustinos gyvenimas. Čia ji buvo krikštyta, bažnyčios šventoriuje palaidoti tėveliai. Tėtis buvo bažnyčios maršalka. Šventoriuje palaidotas knygnešys Jurgis Bielinis, beje, yra jų giminaitis.
„Mūsų giminėje visi ilgaamžiai ir aukštaūgiai“, – sako senolė. Jos mamytė mirė būdama 93 metų.
Tėvelis, deja, sirgo ir mirė anksčiau.
A. Jakienė labai džiaugėsi, kai po antrojo gaisro buvo atstatyta Suosto bažnyčia.
Vaikai dažnai ją nuveždavo į šventas Mišias, tik paskutiniu metu jėgos nebeleidžia.
Vaikai liko Biržuose
Augustina lankė Suosto mokyklą, vėliau Biržuose mokėsi siuvėjos amato.
Senolė prisimena, kokį įspūdį padarė jos būsimasis sutuoktinis Stasys. Jis, garbanotas, šviesus, gražus vaikinas, atvažiavo iš Žemaitijos dirbti į Biržų rajoną.
Stasys buvo veterinarijos gydytojas. Jauna šeima iš pradžių apsigyveno Sodeliškyje, kur buvo įrengtas Jonavos veterinarijos punktas.
Vyras daug dirbo – tekdavo išvažiuoti gydyti gyvulių ne tik dienomis, bet ir naktimis. Vaikai prisimena – sulaukia tėtis kvietimo, pasiima savo portfelį ir išvyksta.
Augustina tvarkėsi namuose, augino vaikus.
Pora sugyveno keturis vaikus – Liną, Dalę, Danguolę ir Saulių.
Deja, vyras ir vaikų tėvas mirė 1994-aisiais.
Šimtametei džiugu, kad visi keturi vaikai liko Biržuose. Linas ėjo tėvo keliu – baigė veterinarijos studijas. Šiuo metu jis jau pensininkas.
Nuolat pas mamą atskuba šalia gyvenanti dukra Dalė. Ji keturiasdešimt metų dirbo pedagoginį darbą. Šiuo metu ji darbuojasi vaikų darželyje „Vyturėlis“. Dukra Danguolė yra baigusi mediciną. Ji daugiau nei 40 metų Biržų savivaldybės poliklinikoje dirba slaugytoja. Sūnus Saulius – Biržų socialinių paslaugų centro vairuotojas.
Senolė džiaugiasi aštuoniais anūkais ir jų padovanotais keturiolika proanūkių.
Namus prisimena su nostalgija
Jakai Kirkilų kaime pasistatė namus ir į juos persikėlė 1962 metais. Jų vaikai šiuos namus prisimena su didžiausia nostalgija. Ir dabar nuvykę į Kirkilus džiaugiasi, kad jų vaikystės namai naujų gyventojų yra puoselėjami. Taip pat jiems malonu, kad meru dirba Kirkiluose sutiktas jų geras pažįstamas Vytas Jareckas. Smagu, kad mokykloje, kurią kadaise lankė, kurį laiką buvo įsikūrusi bendruomenė, veikė tradicinių amatų centras, o dabar yra užeiga.
Kirkilų mokykloje Augustina dirbo virėja, vaikams ir mokytojams gamino maistą. O uždarius mokyklą, iki pensijos dirbo kolūkio valgykloje Rinkuškiuose.
Senolė prisimena, kad jai labiausiai patikdavo gaminti guliašą ir kotletus. Dukros vis klausdavo, ką mama deda į kotletus, kad jie tokie skanūs. O mama sako recepto neturinti, viską dedanti „iš akies“.
Augustina buvo puiki šeimininkė. Moteriai teko ruošti patiekalus kolūkio baliams, ataskaitiniams susirinkimams, mechanizatoriams vežti karštus pietus į laukus. Buvo kviečiama šeimininkauti vestuvėse. O jos anais laikais būdavo su daugybe kviestinių svečių ir trukdavo kelias dienas. Šeimininkės su padėjėjomis maistą gamindavo šimtams svečių. Už gerą darbą sulaukdavo daugybės dovanų – skarelių, užtiesalų, medžiagų. Būdavo, vienas balius pasibaigia, kas nors atvyksta ir vėl kviečia Adutę.
Augustina su kaimynėmis Alekse Kurkauskiene ir Regina Jukoniene gaspadinaudavo – virdavo vyniotinius, kepdavo pyragus, gamindavo mėsiškus patiekalus, mišraines.
Vaikai sako, kad nėra niekur tokios mėsos, kokią mamytė išrūkydavo. Augustina gamindavo ir alų – aludarystės ją išmokęs tėtis. Beje, laikui bėgant ir žemaitis žentas išmoko biržietišką alų gaminti…
Senolė prisimena, kad ir savo vaikams vestuves iškėlė, maistą pati ruošė.
Teko daug dirbti
Vaikai prisimena, kaip jie norėdavę padėti mamai nudirbti ūkio darbus. Prie namų Kirkilų kaime būdavo daržai, kuriuose vaikai stengdavosi darbuotis. Namuose buvo laikoma karvutė. Mama eidavo karvės melžti, o su ja – visi keturi vaikai.
Senolė sako, kad jai gyvenime teko daug dirbti. Tą rodo ir rankos išsukiotais sąnariais. Jai teko ir kolūkio burokų normas ravėti, juos rauti ir savo ūkyje tvarkytis, šieną vežti.
Atradus laisvo laiko siuvo ne tik savo vaikams, bet ir kaimynėms. Dukrų vestuvinės suknelės irgi pasiūtos mamos rankomis.
Metams ji niekada nepasiduodavo. Susibūrus Kirkilų bendruomenei ji eidavo blynų kepti įvairioms šventėms. Bendruomenės žmonės galėdavo apžiūrėti jos rankdarbius.
Senolės rankdarbiai – staltiesės, servetėlės – puošia namus. Ji sako tik neseniai nustojusi „tumbaravoti“, nes rankos nebeklauso.
Šimtametės širdį džiugina gėlių žydėjimas. Prie šeimos namų būdavo didžiausi išpuoselėti gėlynai. Ir dabar namuose jai turi būti gėlių pamerkta. O labiausiai patinkančios mirtos.
Svarbiausia – santarvė
Augustina Jakienė sako mėgstanti daugiau klausytis, nei kalbėti. Ji, pasak artimųjų, dažniausiai yra santūri, rami, grįžtanti į prisiminimus… Jei nuliūsta, viską savyje laiko.
„Kaip yra, taip gerai. Svarbu, kad karo nebūtų ir visi gražiai sutartų“, – sako šimto metų jubiliejų švenčianti Augustina Adolfina.
