Nenumaldomas noras lipti ant to paties grėblio – kas tai? Svaiginimosi būdas, aistra ar kumetystės apsireiškimas?
Biržiečiai demonstruoja neįtikėtiną sugebėjimą lipti ant to paties grėblio. Kaskart gaunami smūgiai į kaktą perša mintį, kad tai gali būti dar vienas biržietiškas svaiginimosi būdas. Bokalas biržietiško, smūgis į kaktą – ir laimingas.
Nuo smūgių išaugantys guzai galėtų būti nuoroda į ragus, kurie, kaip žinia, neatsiejami nuo aistros saldybės.
Tačiau nenumaldomas noras lipti ant to paties grėblio tiesiog gali būti užkoduotas kumečio mentalitete.
Kumetis kone visą savo egzistenciją bevelija patikėti už save didesniam, galingesniam, turtingesniam. Žodžiu, kokiam nors ponui.
Štai kodėl Biržuose taip branginama J. Janonio skulptūra. Mat jo apdainuotas kumetis įkūnija biržietišką dvasią.
Turbūt šioje vietoje bus prieštaraujančių – Janonis juk buvo vadinamas revoliucijos šaukliu. Taigi, biržiečiai yra nusiteikę ne tik nuolankiai paskui bėručio uodegą pukšėti, bet ir stoti į kovą, kurioje, anot Janonio, „mums Marksas tebus už vadovą“.
Bet kaip jam, bėdžiui, atskirti, kuris iš jų Marksas, kuris ponas vadas, o kuris grėblys?
Kai gauna smūgį į kaktą, tuomet supranta, kad užlipo ant grėblio. Tuo metu jam būna labai aišku, kad kaltas grėblio kotas. Tačiau kai jam pakišamas tas pats grėblys kitą sykį, jis vėl abejoja. Sako, šis kotas kitaip padėtas ir kažkoks dailesnis, mielesnis, galingesnis…
Tačiau bėda ta, kad kumetis nepasitiki savo jėgomis ir nori leisti viską spręsti kitiems. Jam verkiant reikia vado.
Bet kaip jam, bėdžiui, atskirti, kuris iš jų Marksas, kuris ponas vadas, o kuris grėblys?
Kai gauna smūgį į kaktą, tuomet supranta, kad užlipo ant grėblio. Tuo metu jam būna labai aišku, kad kaltas grėblio kotas. Tačiau kai jam pakišamas tas pats grėblys kitą sykį, jis vėl abejoja. Sako, šis kotas kitaip padėtas ir kažkoks dailesnis, mielesnis, galingesnis…
Biržai turi ne bet kokį grėblį, o Rygos gamybos. Ir ant jo lipti nepavargsta.
Prieš Visų šventųjų dieną Biržams buvo paskelbta žinia – į savivaldybės rinkimus eina žurnalistas Kęstutis Isakas. Savo žurnalistinį talentą ant politinio aukuro jis aukoja tam, kad klestėtų Biržai.
Taip, čia tas pats asmuo, kuris neseniai buvo paskelbęs, kad nedalyvaus politinėje veikloje, nes be jo aštrios žurnalistinės plunksnos Biržai nesuklestės.
K. Isakas Biržų politiniuse laukuose pasirodė su Valdemaru Valkiūnu, nusprendusiu tapti Biržų meru. Ėjo 2014-ieji. Su jais atėjo ir du vyrai iš Rygos: vienas – kandidatas į merus, kitas – rinkiminės kampanijos vadovas, marketingo virtuozas. Biržiečiams širdys apsalo, kai išgirdo, kad čia iš griuvėsių pakils legendinė pieninė, Likėnuose išdygs viešbučiai, kad čia investuos arabų šeichai. Ir sunešė jie V. Valkiūnui savo balsus. Ir gavo grėbliakočiu į kaktą.
Po nesėkmingų rinkimų kumetyno politikai trynė kaktose išdygusius guzus. Tačiau neapleidžia nuodėminga mintis, kad anie guzus palaikė ragais, kurie paprastai įstatomi ne dėl politinių perturbacijų.
Grėbliavimo kulminacija buvo tuomet, kai į viešumą iškilo V. Valkiūno ir K. Isako konfliktai dėl postų, pinigų, kelionės į Madagaskarą. Biržiečiai turėjo progą pažinti, su kuo jie turėjo reikalų.
Bet atėjo 2016 metų Seimo rinkimai ir su jais į Biržus lyg niekur nieko grįžo K. Isakas. Jį, kaip visagalį vedlį, rinkimams pasirinko Liberalų sąjūdis. Tąsyk marketingo genijumi kumečių laikomas rygietis pranoko pats save. Kostiumu aprengtas kandidatas-gydytojas, pastatytas tarp pageltusių varpų, rinkėjų liko nesuprastas.
Po nesėkmingų rinkimų kumetyno politikai trynė kaktose išdygusius guzus. Tačiau neapleidžia nuodėminga mintis, kad anie guzus palaikė ragais, kurie paprastai įstatomi ne dėl politinių perturbacijų.
Tik taip būtų galima paaiškinti į jokius sveiko proto rėmus neįtelpantį kaimo politikų sprendimą į 2019 m. savivaldos rinkimus vėl eiti su tuo pačiu K. Isaku. Jam buvo patikėta ne tik „Vieningų Biržų“ rinkiminės kampanijos organizavimas, bet ir vieta kandidatų sąraše. Tą sąrašą sudarė „valstiečiai“ ir liberalsąjūdiečiai.
Rinkėjai grėblio neatpažino ir vėl ant jo užlipo. Taukšt per kaktą. Po dvejų metų „vieningųjų“ vienybė išgaravo, valdžią jie prarado. Būtų praradę ir garbę, bet, kaip žinia, negali prarasti to, ko neturi.
Kiek dar turi būti nusivylimų ir karčių nesėkmių, kad žmonės išmoktų kritiškai vertinti situaciją? Kiek dar turi gauti guzų, kad smegenų žievėje pradėtų vykti kažkokie tektoniniai lūžiai?
O marketingo genijus, negavęs nei vietos savivaldybės taryboje, nei mero patarėjo posto, nusipirko laikraštį, tapo leidėju ir žurnalistu. Išsijuosęs gyrė rajono valdžią, kol joje buvo politiniai bendražygiai. Po „vieningųjų“ patirto fiasko K. Isako leidžiamame laikraštyje Biržai tapo labai labai bloga vieta, kurią reikia kuo greičiau vaduoti.
Apokaliptiniai rašiniai liejosi iki dar vienos rinkiminės kampanijos pradžios. 2023-aisiais savivaldybės rinkimuose dalyvaus visiškai nauja jėga. Su Isaku, žinoma.
Biržai bunda! Eina garsas Biržų žemėj ir jam atitaria kumetynas.
Grėblį atpažinti jam paprasčiausiai neduota.
Kumečiai mato tik vadą – tik jo žodis teisingas, tik jo mostas galingas, tik jo kišenės pilnos gėrybių, kurias tuoj tuoj padalys visam kumetynui. Taip, kaip dalinosi nemokamais Radžio ir kitų liaudies pamėgtų daininykų koncertais.
Net Janonis aikštėje sužvilgo naujomis spalvomis – nupraustas, kad šventiškai pasitiktų Naują Rytą.
Kumečiai lipa ant to paties grėblio su tokia aistra, kad darosi nebejuokinga. Kiek dar turi būti nusivylimų ir karčių nesėkmių, kad žmonės išmoktų kritiškai vertinti situaciją? Kiek dar turi gauti guzų, kad smegenų žievėje pradėtų vykti kažkokie tektoniniai lūžiai?
Ir kol vieni biržiečiai lipa, šoka ir kitaip strapalioja ant to paties grėblio, ką belieka daryti kitiems, ne kumečiams?
Ko gero, juoktis. Iš tiesų – jei lipi ir lipi be atvangos, vadinasi, jis, tas grėblys, to vertas. Tikriausiai tai velniškai geras grėbliakotis.
