Praėjusių metų gruodžio 11 dieną 80 metų būtų suėję Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno anūkei Nijolei Kristinai Šernaitei.
Praėjusių metų balandžio 14 d. po sunkios ir netikėtos ligos iš šio pasaulio iškeliavo biržiečiams puikiai žinomo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno anūkė Nijolė Kristina Šernaitė.
Nijolė Kristina Šernaitė amžinojo poilsio atgulė antrąją Velykų dieną (balandžio 18 d.) šalia savo globėjų – senelio Jokūbo Šerno vyresniojo brolio, evangelikų reformatų bažnyčios kunigo Adomo Šerno ir jo žmonos Zuzanos Jašinskaitės-Šernienės Nemunėlio Radviliškio kapinėse, evangelikų reformatų dalyje.
Su Nijolės Kristinos Šernaitės išėjimu į Anapilį baigėsi signataro Jokūbo Šerno šeimos lietuviškoji linija. Liko tik atsiminimai apie įdomią, stiprią asmenybę, dariusią įspūdį ne vienam, kam teko su ja bendrauti.
Tai, kas šiandien pateikiama spaudai, yra pirmieji Nijolės Kristinos Šernaitės asmenybės paveikslo potėpiai, už kuriuos esu dėkingas žmonėms, pažinojusiems ją, artimai su ja bendravusiems.
Amžinos atminties verta vaikystės draugė
Buvusi Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos V laidos (1960 m.) abiturientė Danutė Žuorytė-Ženčauskienė (g. 1941 m.): „Gimtinė. Tėviškė. Kiekvienas turime žemės kampelį, kurį galime pavadinti šiais vardais. Atrodo, kad ten patys aukščiausi medžiai, kvapniausios gėlės, skaidriausi ir skaniausi vandens gurkšniai. Gal todėl, kad tada buvome jauni, ten augome, tuo oru kvėpavome, o dabar išsibarstę po svetimus kraštus ilgimės to. Prisimename draugus, vietas, savo jaunystės išdaigas ir nutikimus…
Aš taip pat prisimenu tėviškę ir žmones, su kuriais man teko bendrauti – o ypač mokslo draugus, mokytojus. Daugelis iš jų jau iškeliavo Anapilin ir liko tik prisiminimai, kuriais ir noriu pasidalinti su Jumis, gerbiami žemiečiai.
Nijolę Šernaitę (Kristiną Jablonskytę) prisimenu dar nuo vaikystės, kai su mama eidavome į Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčią sekmadieniais ar per šventes. Čia kunigavo Adomas Šernas, kurio šeimoje augo Nijolė nuo pat kūdikystės. Kunigo namai buvo saugi priebėga sunkiai besiverčiančių giminaičių vaikams. Čia niekada netrūko vaikiškų balselių. Su Nijole tuo metu bendravome nedaug, nes ji buvo jaunesnė, lankė žemesnę klasę. Kai baigiau 8 klases, susirgo mama, kuri šėrė kolūkio kiaules, o sesuo Rita mokėsi 11 klasėje ir norėjo baigti vidurinę, todėl man teko dirbti ir padėti mamai. Praėjus metams, 1957-aisiais atėjau į 9 klasę ir čia radau Nijolę. Ji nelabai kuo išsiskyrė iš kitų vaikų, kurių klasėje tebuvo dvylika: 9 mergaitės ir 3 berniukai. Nijolė draugavo su visomis mergaitėmis. Ji gerai mokėsi ir mes dažnai konkuruodavome dėl antros ar trečios vietos klasėje (pirma vieta visada atitekdavo Stasei Savickaitei, kuri mokyklą baigė aukso medaliu). Mes niekaip negalėjome jos aplenkti.
Nijolė pasikviesdavo ir pas save – užsidarę kambarėlyje antrame aukšte spręsdavome uždavinius, dalinomės perskaitytų knygų įspūdžiais. Nijolė mėgo muzikuoti ir, kai tėvo ir mamos nebūdavo namie, nusivesdavo mus į kabinetą, kur kunigas kūrė giesmes, rašė poezijos posmus. Ten buvo ir kažkoks klavišinis instrumentas, kuriuo Nijolė pagrodavo mums kokios nors giesmės ar dainos melodiją, o mes jai pritardavome balsu. Ji prašydavo nieko nesujaukti ant stalo, kur būdavo daug knygų, laiškų ir kitokių popierių. Elgdavomės pagarbiai, nes jautėme, kad jei ką padarysime, tai nukentės Nijolė.
Klasėje Nijolė mėgo dainuoti, deklamuoti, dalyvavo chore, klasės ir mokyklos renginiuose, bet vasaros atostogų metu niekada nenueidavo su mumis į jaunimo gegužines ar tarpkolūkinius sporto ir muzikos festivalius. Nesilankydavo ji ir renginiuose, kuriuos organizuodavo apylinkė – spalio, gegužės 1-osios ar rinkimams. Tada to nesureikšmindavau, bet visi jautė, kad tai šeimos įtaka.
Iki pat mokyklos baigimo mes su Nijole neįstojome į komjaunimą. Pamenu, prieš abitūros egzaminus kelis kartus buvo atvykę „agentai“ iš rajono komjaunimo komiteto ir pasirodę tuščioje klasėje po 2 valandas įkalbinėjo, aiškino, net baugino, kad neįstosime į aukštąsias mokyklas. Bet mes taip ir neįstojome, o mokslus vis tiek pavyko baigti.
Pamenu, kaip 10 klasėje mes, klasiokai, susiorganizavome ir pabėgę iš pamokų nuėjome į buvusio klasioko Zigmo Timuko, Angelės Timukaitės brolio, laidotuves. Mes, 4 mergaitės, kartu su juo baigėme 7 klases. Jis toliau mokėsi profesinėje mokykloje ir nelaimingo atsitikimo metu žuvo. Buvo kovo mėnuo, labai šalta, šlapia, tirpo sniegas, bet mes pasiryžome ir laidotuvių dieną nuėjome į Nausėdžių kaimą, kur gyveno tėvai. Gėlių ar vainikų nebuvo kur gauti. Padėjo vienos klasiokės giminaitis – parvežė iš Rygos. Pėsčiomis purvinu keliu (asfalto dar nebuvo) klampojome paskui karstą į miestelį, kur buvo laikomos mišios bažnyčioje. Mes irgi ėjome į bažnyčią ir išbuvome per visas mišias, nors ir neišdrįsome klauptis. Bet Nijolės tarp mūsų nebuvo. Ji ir dar viena mergaitė buvo klasėje, kur jas radome po laidotuvių. Visi mokytojai buvo sutrikę, pamokų jau nebebuvo. Niekas mūsų netardė, kas taip sugalvojo, neieškojo kaltininkų, o visiems tą trimestrą elgesio vertinimą sumažino iki trijų. Dabar suprantu, kad jos neleido tėvai, laikėsi visų mokyklos reikalavimų. Mes irgi tai supratome ir jos nesmerkėme, ir ant jos nepykome.
Tais 1960 metais buvo priimtas CK įstatymas dėl abiturientų įsidarbinimo jaunimo darbo stovyklose – statybose ar kolūkiuose. Taip buvo galimybė užsidirbti 2 metus stažo ir pagerinti šansus įstoti į aukštąsias mokyklas. Nors su Nijole nebuvome komjaunuolės, bet prisijungėme. Aš pasilikau namuose ir dirbau kolūkyje, o vėliau Žvejotgalos pradinėje mokykloje. Nijolei gi teko dirbti Medeikių kolūkyje – melžti karves, prižiūrėti veršiukus, dirbti darbus, kurie buvo jai visai neįprasti. Taip praėjo metai. Aš įstojau į ŠPI, o Nijolė į Panevėžio muzikos technikumą. Po to kažkaip visi išsiskirstėme, nutolome. Kartais parašydavome laiškus, atvirukus. Mirus kunigui į tėviškę Nijolė atvykdavo rečiau, todėl mūsų susitikimai visai suretėjo.
Aš dažnai pagalvoju apie draugus, prisimenu tas dienas, prisimenu namelį, kurio nebėra, žibučių rinkimą Nemunėlio pakrantėse… Viskas liko kažkur labai toli, bet širdy išliks visada.
P.S. Nijolė Šernaitė (Kristina Jablonskytė) buvo signataro Jokūbo Šerno anūkė, o Adomas Šernas jo brolis. Jos tikrieji tėvai buvo Irena Danutė Šernaitė ir Jablonskis, kurie karo metu pasitraukė į Vakarus, o Nijolę Kristiną patikėjo Adomui, kuris ją įsidukrino ir užaugino kaip savo dukrą.“
Žmogus su žemu, galingu balsu
Choro dirigentė ir kompozitorė Tamara Gaitanži-Blažienė (g. 1945 m.): „Su Kristina Šernaite susipažinau 1992 metų pabaigoje, kai atėjau dirbti su evangelikų reformatų choru, kurį vėliau pavadinom „Giesme“.
Norėčiau tarti keletą žodžių apie puikius žmones, to choro dalyvius. Mums teko daug važinėti koncertuojant Vokietijoje, Lenkijoje, Škotijoje. Kadangi kolektyvas buvo mažas, kartais tekdavo prašyti draugų muzikantų patalkininkauti išvykose. Visi kaip vienas man sakė, kad tokio draugiško kolektyvo jiems neteko matyti. Ir tai buvo ne tušti žodžiai, nes keliaujant pasitaikydavo labai įvairių, galinčių sukelti konfliktus, situacijų, bet visada viskas išsispręsdavo taikiai, be pykčio. Viena mano draugė Elga, ne muzikė, o dailininkė, prisiprašiusi giedoti į mūsų chorą, visiems draugams sakydavo, kad gieda angelų chore. Tad galit įsivaizduoti, kaip man buvo malonu dirbti su tokiu kolektyvu.
Tame chore buvo ypatinga asmenybė: tarp dviejų, kartais trijų tenorų buvo viena unikali moteris, ir tai – Kristina Šernaitė. Jos stiprus kontraltas puikiai palaikydavo negausią tenorų grupę. O jos muzikinis išsilavinimas suteikė jai galimybę tapti tos grupės centru. Net ir dabar, klausant mūsų gan gausius įrašus (išleidom laidotuvių giesmes „Kaip tyliai ilsisi“, liaudies giesmes, koncertą iš Vokietijos, be to, LRT saugo visą pluoštą mūsų įrašytų kalėdinių giesmių), tenorų grupėj aš kiekvieną kartą girdžiu išskirtinį Kristinos balsą.
Bet ne tik balsu žavėjo mane Kristina. Jinai buvo nepaprastai sąžiningas, pareigingas, atjaučiantis žmogus, kuris visada skubėdavo į pagalbą, jei tik pamatydavo, kad kažkam to reikia. Ir supykdavo labai retai, nebent, kai pastebėdavo, kad šalia sėdintis kolega, nenorintis priimti jos pagalbos, dainuoja neteisingai arba per išsiblaškymą apskritai pradeda dainuoti kitą giesmę.
Kadangi Kristina dirbo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, muzikos skyriuje, dažnai jinai padėdavo ir man ieškant kokio natų rinkinio, ar kūrinio. Sudarant choro repertuarą, tai buvo reikalingas, ypatingai svarbus ir kruopštus darbas.
Apie jos asmeninį gyvenimą žinau labai mažai. Iš jos girdėjau, kad jos tėvai savo laiku išvyko iš Lietuvos, o jinai liko viena. Tad jai teko lyg ir našlaitės vaidmuo. Gerai nors Lietuvoje liko keletas jos giminaičių, kurie, manau, neleido jai jaustis labai vienišai. Be to, ir bažnyčia suvaidino savo vaidmenį, neleidus Kristinai pulti į depresiją. Juk Kristina, kiek žinau, labai aktyviai dalyvavo parapijos gyvenime. Bet tai jau tik mano pastebėjimai.
Žinoma, gaila, kad toks puikus žmogus paliko mus. Ir Evangelikų reformatų bažnyčiai tai irgi didelė netektis. Bet, manau, jinai rado danguje savo tikrus namus. O mes visada galėsim klausytis jos balso, kuris išliko visuose choro „Giesmė“ įrašuose, lyg angelo pasveikinimą iš dangaus.“
Nemunėlio Radviliškio muziejaus „Šiaurinė santaka“ archyvo nuotr.
Darbui ir bendruomenei – visa širdimi
Buvusi biržietė, nuo 1964 m. vilnietė Dalija Drevinskaitė-Gudliauskienė (g. 1947 m.): „Su Kristina Šernaite (Nijole Jablonskyte) susipažinau Vilniuje, po Nepriklausomybės atkūrimo susibūrus vilniečiams reformatams į bendruomenę. Anksčiau žinojau, kad kunigo Adomo Šerno šeimoje užaugo signataro Jokūbo Šerno dukra, o karo metais ji, bėgdama nuo sovietų, jų globai paliko ir savo vos gimusią dukrelę, manydama, kaip ir kiti, kad tik trumpam – kol nurims karo audros…
Kristina ne iš karto įsijungė į parapijos gyvenimą, iš pradžių laikėsi nuošalyje, mažai su kuo bendravo, neįsileido į savo pasaulį. Artimiau ėmėme bendrauti susikūrus Vilniaus reformatų chorui ir jam ėmus vadovauti gabiai chorvedei Tamarai Blažienei. Kristina atgijo, rado savo vietą, gerai sutarė ir su choristais, ir su vadove. Choras ne tik giedojo pamaldose, bet po truputį ėmėme važinėti ir į kitus miestus Lietuvoje, mus pasikvietė vokiečiai, čekai. Kristina labai mėgo keliauti, o išvykos su choru – bendraminčiais buvo dvigubas malonumas.
Įsimintina viena iš pirmųjų kelionių į Čekiją – Prahą, Karlovy Varus. Po įdomias, istorines vietas, bažnyčias vaikščiodavome grupelėmis. Taikydavau prisijungti prie Kristinos. Taip Karlovy Varuose kartu kopėme į stačius kalnus, ji – lyg ožkelė – užlėkė pirma, mus palikdama gerokai atsilikusius. Paskui, po dešimtmečių, vis prisimindavome, kaip buvo mums smagu kopti į kalną…
Dirbdama bibliotekoje, Kristina suprato, kaip svarbu išsaugoti ateities kartoms mūsų laikų leidinius, lankstinukus, programėles. Pati rinko, kaupė ir mus mokė. Švenčiant reformatų spaudos šimtmetį (1911 m. pradėtas lietuviškai leisti pirmas reformatų laikraštis „Pasiuntinys“), Vilniaus Technikos bibliotekoje padarė Reformatų lietuviškos periodinės spaudos parodą: surinko medžiagą, paruošė stendus. Globojo bažnyčios bendruomenės leidžiamus leidinius „Vilniaus reformatų žinias“, paskui – „Reformatų žinią“, rūpinosi, kad į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos saugyklas patektų visa reformatų leidžiama periodinė spauda. Ruošėsi sutvarkyti kunigo Adomo Šerno nepanaudotą medžiagą – išverstas giesmes su gaidomis – leidžiant 1942 metais Reformatų giesmyną. Daug Jos darbų – planų liko neįgyvendinta.“
Evaldas Timukas, Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresn. bibliotekininkas
