Šįmet yra minimos kanauninko, tautosakininko, vertėjo, poeto Adolfo Sabaliausko – Žalios Rūtos 150-osios gimimo metinės. Simboliška, kad pirmieji renginių ciklą maldomis ir dainomis pradėjo Anglininkų krašto žmonės. Jie prisiminė netoliese, Krikščių kaime, pasaulį išvydusį, Papilyje pradžios mokyklą baigusį, o vėliau Nemunėlio Radviliškyje kunigavusį ir paties rūpesčiu pastatytos Mieleišių koplyčios kriptoje palaidotą žymųjį kraštietį.
Paminėjo kanauninko A. Sabaliausko 150-ąsias gimimo metines
Minėjimas pradėtas šv. Mišiomis Mieleišių šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės kapinių koplyčioje. Jas aukojo Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas, kunigas Vidmantas Kareckas. Jis visus kvietė dėkoti Viešpačiui ir nulenkti galvas prieš šio krašto šviesulį, dvasininką ir poetą, vertėją, tautosakininką, rinkusį ir ateities kartoms išsaugojusį mūsų krašto paveldą – tautosakos lobius.
Kunigas V. Kareckas prisiminė ir savo jaunystės metus, kai savaitgaliais tekdavo dainuoti liaudies dainas. Dvasininkas dėkojo Dievui, kad Biržų krašte gimęs kanauninkas A. Sabaliauskas ėjo į žmones, puoselėjo paveldą, rūpinosi ne tik dvasiniais, bet ir kultūriniais dalykais. Pasak pamokslautojo, kanauninkas A. Sabaliauskas tarsi bitė medų rinko eiles, dainas, užrašinėjo melodijas. Kreipdamasis į Anglininkų kaimo bendruomenės žmones, kunigas V. Kareckas juos pavadino bitininkais, besirūpinančiais kanauninko mylėtų dainų puoselėjimu.
Dvasininkas džiaugėsi kanauninko A. Sabaliausko – Žalios Rūtos rūpesčiu pastatyta koplyčia, kurioje ir dabar gera visiems susirinkti melstis. Kunigas V. Kareckas sakė tikintis, jog kraštiečiams pavyks ateities kartoms išsaugoti kanauninko surinktas kultūrines vertybes, o dainuojant bus lengviau išlaikyti vidinę ramybę, taiką ir viltį.
Po šv. Mišių susirinkusieji prisiminti kanauninką A. Sabaliauską – Žalią Rūtą sustojo prie paminklinės lentos. Apie žymųjį kraštietį žodį tarusi Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkė Liuda Prunskienė priminė A. Sabaliausko – Žalios Rūtos, pasirašydavusio ir Laumės, ir Kuršo lietuvininko, Radviliškiečio bei kitais slapyvardžiais, gyvenimo kelią – mokslus Papilyje ir Šiauliuose, studijas kunigų seminarijoje Kaune, kunigystės metus Liepojoje ir Kurše (Latvija), tarnavimą Nemunėlio Radviliškyje, į kurį pateko pateikęs prašymą būti perkeliamas į Lietuvą, į gimtąjį kraštą. Jis prašyme paaiškino tikslą: „Idant galėčiau ir toliaus rinkti lietuvių poezijos ir muzikos palaikas, nes tik aname krašte parapijos… išlaikė tų palaikų rūšis, kurių kitur Lietuvoje, kiek žinau, nebėra“. Bibliotekininkė atkreipė dėmesį, jog visus aštuonerius tarnystės Nemunėlio Radviliškyje metus kanauninkas su parapijiečiais kalbėjo tarmiškai, taip jiems tapdamas dar artimesniu.
L. Prunskienė užsiminė ir apie poeto A. Sabaliausko kitus darbus, paliktą gausų (apie 1800 vienetų) poezijos lobyną, draugystę ir bendradarbiavimą renkant sutartines, senąsias lietuvių dainas su suomių tautotyrininku, Helsinkio universiteto profesoriumi, dr. Augustu Robertu Niemiu bei suomių epo „Kalevala“ vertimą į lietuvių kalbą.
Minėjimo pabaigoje Adolfo Sabaliausko – Žalios Rūtos užrašytas dainas prie paminklinės lentos susirinkusiems kraštiečiams bei svečiams atliko Biržų kultūros centro Anglininkų skyriaus folkloro ansamblis, vadovaujamas Laimos Aukštuolienės.
Vakare renginys pratęstas Anglininkuose, kur buvo minimos kaimo bendruomenės įkūrimo 20-osios metinės.
Šventė bendruomenės dvidešimtmetį
Tautosakininko A. Sabaliausko – Žalios Rūtos įdėtos pastangos išsaugoti šio krašto žmonių bendrystę, norą muzikuoti, dainuoti kartu niekur nedingo iki šiol. Anglininkų bendruomenės kiemelyje skambėjo dainos, stygas derino muzikantai, linksminosi gražus vaikų ir jaunimo būrys. Kaimo bendruomenės pirmininkas Justinas Arnašius „Šiaurės rytams“ sakė, jog Anglininkų krašte priskaičiavęs apie šimtą jaunų žmonių iki aštuoniolikos metų.
Jau seniai vykdomi bendruomenės gyvenimą vis pagerinantys projektai, narių skaičius auga. Jei 2003 metais bendruomenės gretose buvo 66 nariai, tai šiuo metu jų skaičius pasiekė 93. Per du dešimtmečius spėta atšvęsti Anglininkų 400 metų jubiliejų, įsigyti bendruomenės namus, pakeisti langus, duris bei stogą, išdažyti patalpas. Sulaukusi dešimties metų bendruomenė jau buvo nusipirkusi vandentiekį, puikavosi vėliava, džiaugėsi leidinuku apie Anglininkų kraštą. Spėta ir pakeliauti po Lietuvą, pažinti kitų rajonų bendruomenes, pasidomėti jų veikla.
Nepamiršta ir puoselėti tautosakos lobius – 2013 metais pagal vieną projektą buvo išleistas Anglininkų folkloro ansamblio kompaktinis diskas. Tuštėjant vienkiemių sodyboms, Anglininkuose 2019 metais atidengtas paminklinis akmuo, skirtas išnykusiems kaimams atminti. Bendruomenės pirmininkas ir kaimo žmonės džiaugėsi pernai pagal projektą pastatyta lauko pavėsine/scena bei mažiesiems įrengta žaidimų aikštele. Šių metų renginys irgi surengtas panaudojant Žemės ūkio ministerijai pateikto ir laimėto projekto pinigus.
Dvidešimties metų proga į dangų kilo dvidešimt įvairiaspalvių balionų. Sveikinimo žodžių negailėjo šventės svečiai. Bendruomene džiaugėsi, ją sveikino krikštatėviai Palmyra ir Zenonas Prašmantai, Biržų r. bendruomenių sąjungos pirmininkas Vytas Juška, Biržų r. savivaldybės vicemeras Steponas Staškevičius ir kiti.
Anglininkų bendruomenės pirmininkas Justinas Arnašius nepamiršo padėkoti kaimo darbštuoliams – devyniolika metų bendruomenei vadovavusiam ūkininkui Gediminui Arnašiui ir visiems bendruomenės tarybos nariams. Jubiliejaus proga netoli bendruomenės namų buvo pasodintas dar vienas ąžuoliukas. Justinas Arnašius sakė, jog taip tikimasi pamažu užauginti visą ąžuolų parkelį.
Jei vienoje bendruomenės namų pusėje karaliavo muzikantai bei dainininkai, tai kitoje šurmuliavo amatininkų mugė. Satkūnų kaimo ūkininkių sūrius pirkti siūlė Daiva Bočikienė. Ji tvirtino, jog Satkūnų krašte kol kas dar yra karvučių. Kas jų laiko vieną, dvi, o kas ir dešimt ar trisdešimt. Tiesa, jaunimas jau vargti su gyvuliais nebenori.
Pasipuošti dailiomis riešinėmis ar kojinaitėmis kvietė biržietė Nijolė Budriūnienė. Pasak jos, šiam kruopščiam darbui tenka paaukoti nemažai valandų. „Ariu su virbalais“, – juokėsi ponia Nijolė.
Gardžių čeburekų ar sausainukų nusipirkti kvietė Klausučių kaimo bendruomenės kepėjai. O pasistiprinus – laikas ir pasidarbuoti. Senojo žvakių liejimo amato pasimokyti ragino Daiva ir Algimantas Pridotkai iš Kupreliškio.
Šventės proga pusvalandį prisiminti ir kolūkiniai metai – peržiūrėtas Valentino Dagio filmas „J. Janonio kolūkis 1982-1983 m.“ Jame anglininkiečiai ieškojo pažįstamų veidų, prisiminė tuometės kasdienybės rūpesčius ir džiaugsmus.
Dainuota, šokta, vaišintasi, bendrauta darniame bendruomenės pulke iki paryčių. Anglininkiečius ir kaimo svečius linksmino vietos saviveiklininkai, Biržų kultūros centro kapela „Širvėna“ (vad. Rūta Kudelkienė-Misevičė), mažieji šokėjėliai „Linksmučiai“ (vad. Irina Šakuro), vaikinų pop muzikos grupė „Bernužėliai“ iš Kauno ir kiti dainininkai.
