Rudenio vakarais mūsų protėviai rinkdavosi į kurią nors vieną gryčią kartu ne tik smulkius darbelius nudirbti, bet ir padainuoti, stebuklingų istorijų pasiklausyti. Dabar ši tradicija jau išnykusi, bet pasakorių yra. Dar smagiau, kad mūsų kraštas gali pasigirti, jog turi geriausią pasakotoją, kuri šių metų rugsėjo mėnesį Druskininkuose vykusiame X Lietuvos pasakotojų konkurse „Žodzis žodzį gena“ laimėjo pirmąją vietą. Rytų aukštaičių patarmės kupiškėnų šnekta sakmę apie Papilio apylinkių laumes porino Papilio seniūnijos Miliškių kaimo gyventoja Lina Valbasaitė-Matuliauskienė, kuriai „scena – ne naujiena“. Pasakotoja vaidina Papilio teatriuke bei yra folkloro ansamblio „Aguonėlas“ narė. „Šiaurės rytai“ pasidomėjo konkurso laimėtojos kasdienybe, jos pomėgiais ir svajonėmis.
– Džiaugiatės sėkme… Buvote pati stipriausia…
– Aš manau, kad tiesiog šįmet nebuvo stiprių varžovų…
– Kuklumas puošia. Kaip tapote pasakore?
– Pati pradžia – Biržų kultūros centro Papilio skyriaus folkloro ansamblis „Aguonėlas“. Tarp dainų reikėjo kokio nors šmaikštaus pasakojimo tarmiškai… Netyčia netyčia ir gavosi… Pradėjau gal nuo Jono Meko „Kiškio spirų“…
Tai nėra mano gimtoji tarmė, mano mama kilusi nuo Vabalninko. Šią tarmę gerai mokėjo tėvelio mama, baba Aleksandra Šeškaitė-Valbasienė iš Palaidžios kaimo (Kvetkų krašto), bet ja nekalbėjo. Vaikystėje klausiau, kodėl nekalba kaip kitos kaimo moterys. Ji atsakė, jog negražu šnekėti taip, kaip kalba neišsilavinę žmonės, kurie sako: korva, kumala, undo, nuajo, kas, kėp, kų…
– Sako, jog Druskininkuose pasakodama „kupiškenų tarma“ tikrus Papilio krašto žmonių nutikimus apie laumes, dalinotės ir savo patirtimi… Kas Jums yra nutikę?
– O man buvo tep, kad aš mergelka nuvažavau rytų Kyliškiuos mėlžt korvas ir neberandu korvas. Bočkų radau, viedrus radau, o korvas ner… Šaukiu šaukiu, visur rūkas. Atsitūpiau savo reikalo, o ji bakst šlapiu snūkiu šonan. Tai tep išsigundau, kad visas raikalas sustojo. Ir pamėlžiau aš tų korvų, ir važavau namo, ir nei tas rūkas toks didelis, nei ty kas babūva.
– Augote Papilyje, čia baigėte devynias klases, svajojote apie filologijos studijas, bet pasirinkote kitą kelią…
– Aš virėja. Buvau jauna, proto nebuvo. Laikiau egzaminus po devintos klasės: už lietuvių kalbą – 9, o už matematiką – 2. Mamos paraginta įstojau ir baigiau Panevėžio katalikišką mergaičių žemės ūkio mokyklą. Ją tarpukariu buvo baigusi ir mano močiutė. Po mokslų grįžau į Papilį, septynerius metus dirbau virėja Kučgalio specialiojoje internatinėje mokykloje, paskui Papilio mokyklos valgykloje.
– Ar vis dar mėgstat skaityti?
– Ar mėgstu skaityti? Mėgstu, nes tai atpalaiduoja, padeda pailsėti, bet dažniausiai nebelieka skaitymui laiko. Seniau būdavo darbas valgykloje. Po jo labiau norėdavosi pamegzt punčiakas negu skaityt, dabar – teatras, vištos, „Aguonėlas“ folkloras, eilės, pasakojimai… Toks tas gyvenimas…
– Smalsu, koks patiekalas šiai virėjai yra gardžiausias?
– Kiaušinienė su rūkytais lašiniais!
– Ar pasakorka dar turi karvę, ar jai patinka gyvenimas kaime?
– Nebeturim karvės, nes ją dabar labai brangu išlaikyti. Karvė mums jau nebe maisto davėja. Lietuvoje sunku išsaugoti mažuosius ūkius. Na, bet man pieno nebūtinai, man duokit kiaušinių ir mėsos. Kiaulės šiais laikais irgi nebegali turėti, nes visokių reikalavimų daug. Paprasčiau nieko neturėti negu turėti. Bet vištų pas mus yra.
Kaime man patinka, nes čia žmogus turi kur kas didesnę asmeninę erdvę, jos daug. Išeini į lauką ir visas kiemas – tavo. Tavo agurkų lysvės, pomidorai ir saulėgrąžų laukelis džiugina.
– Kodėl būtent saulėgrąžų laukelis?
– Saulėgrąžas sėjame solidarizuodamiesi su Ukraina, nes taip gaila tų nekaltų žmonių, kurie žūsta. Kaip juos palaikyti, kai esi paprastas, neturtingas kaimo žmogelis? Palaikom, kaip galim – aukom, maldom, mintim, gerais palinkėjimais. Taip kilo mintis pasėti saulėgrąžų ir parodyti, kad mes galime savo žemėje, Lietuvoje, išauginti Ukrainos nacionalinį augalą kaip simbolį.
– Jūsų laukelyje ne vien saulėgrąžos…
– Šįmet sėjau faceliją ir garstyčią. Jos yra panašaus aukščio ir pražysta panašiu laiku. Pavasaris buvo sausas, tai kur dygo, kur nedygo ir gavos jerunda (niekis- red. past.)… Bet pridygo daug iš pernai metų užsilikusių saulėgražų. Buvo mirgu margu. Saulėgrąžos pas mus neprinoksta, atskrenda paukšteliai ir pradeda lesti… Mes džiaugiamės tik žiedais.
– Esate aktyvi Biržų kultūros centro Papilio skyriaus teatro „Vaidintojų atžalynas“ narė, net pagal Jūsų rašytas eiles buvo pastatytas spektaklis „Viruso pasiutpolkė“.
– Tai mūsų režisierės Vitos Vorienės galimybės didelės. Ji iš mano balabuškinių, nesąmoningų eilėraščių padarė spektaklį. Čia yra jos talentas. Karantino laiku iš durnumo rašiau eilėraščius. Gal 64 sukūriau. Vita pasikvietė mane ir sako, jog pagal mano karantininius eilėraščius darys spektakliuką. Paklausiau, ar išprotėjo, gi nesąmonės, kaimo pigios balabuškos parašytos. Tai, sako, pamėginkim, pažiūrėkim, kas išeis. Bet kai pradėjom vaidint, pasirodė, jog įmanoma. Mums pasisekė, kad Vita iš Biržų atvažiavo dirbti į Papilį, bet Biržai irgi nemiršta… Kaip Biržai be Boriso Dauguviečio teatro…
– Teatre dauguma vaidintojų moterys ar turit ir vyrų?
– Ne. Vyrų Papily trūksta. Vien seneliai. Jaunų mažai. Ir tie patys nedrįsta… Ko jie bijo, aš nežinau. Kituose kraštuose vyrų yra daugiau…
– Kokių spektaklių laukia kaimo žmonės?
– Kaimo žmogui reikia paprasto, gerai suprantamo vaidinimo. Kad jam pasakytų tiesiai šviesiai, kad nereiktų daug galvoti, gilintis. Kad viskas būtų padėta kaip ant delno – atėjo, pasakė, išėjo. Spektaklio modernumu kaimo nenustebinsi, nes visi nori paprastumo.
Į renginius ateina vien pagyvenę žmonės. Net pasakotojų konkurse nemačiau dvidešimtmečių… Jaunų, kuriuos domintų mūsų dainos, pasakojimai, mažuose miesteliuose beveik nėra. Čia jei ir būna ansamblyje vaikų, jie užauga, įstoja mokytis, nebegrįžta, viską pamiršta.
Eidama mieste matau daug jaunų šeimų su vaikais, bet jų jau kitas gyvenimas, jie užsiima kažkuo kitu. Šitokie renginiai jiems turbūt neįdomūs. Ir kai vyresnioji karta išmirs, jau bus viskas kitaip…
– Tai kas išsaugos vertybes?
– Druskininkuose koncertavo Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“.
Kaip buvo gražu matyti ir girdėti jaunus žmones, puoselėjančius kultūrines vertybes. Ir tos jų dainos, ir balsai, ir tautiniai drabužiai kiekvienam kitokie, pagal regionus, iš kur kilę… Kažkas neįtikėtino! Gal didieji miestai ir išlaikys tradicijas, išsaugos vertybes…
– O kaip jaučiatės Jūs mažame miestelyje dainuodama senąsias dainas, puoselėdama kalbinį palikimą?
– Aš kartais jaučiuosi balta varna…
– Kokios tos „baltos varnos“ svajonės?
– Jau nebenorėčiau būti virėja. Norėčiau dirbti kokioj „kultūringesnėj“ srity… Gal galėčiau kur nors neakivaizdiniu ar nuotoliniu būdu studijuot, jei žinočiau, jog bus darbas…
– Dėkoju už atvirumą…
