Kas yra skaitęs knygas apie visokiausius praeities keliautojus ir naujų kraštų atradėjus, tas turbūt prisimena, kaip sudėtingiausiomis sąlygomis išgyvenę žmonės pasakojo, jog iš bado jiems teko virti ir valgyti savo odinius diržus ar batus. Tokia buvo išgyvenimo kaina.
Laimei, dabar gyvename maisto produktų pertekliuje, tad srėbti virtų batų sriubos netenka. Tačiau polinkio keistam maistui tautiečiai turi, to nepaneigsi.
Biržuose, Pavasario gatvėje, esanti atliekų konteinerių aikštelė garsėja čia atitempiamu pačiu keisčiausiu laužu. Vyrauja automobilių padangos, bet pasitaiko ir didelių gabaritų buities ar namų apyvokos daiktų.
Atsiradus čia maisto atliekų konteineriui, jo turinys irgi atitinka šios aikštelės neramią dvasią. Akivaizdu, kad kažkur netoliese gyvena žmogus (o gal ateivis?), savo organizmo jėgas palaikantis ne lašiniais ar bulvėmis, o minkštesnės struktūros plastiku ar dirbtine oda. Mėgstamas šio subjekto delikatesas yra seni dviračių balneliai (sėdynės). Bėda ta, kad paskutinė balnelių partija pasitaikė gal sunkiai virškinama, gal jų galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o gal jie buvo pernelyg prisigėrę ant jų sėdėjusių sėdynių kvapo. Kaip ten bebūtų, maistas pasirodė esąs netinkamas ir buvo švysteltas į maisto atliekų konteinerį.
Ne visi yra tiek išprusę, kad suprastų biržiečių gurmaniško maitinimosi subtilybes. Maisto atliekų vežėjai vieni iš tokių, tad jie paprašė perrūšiuoti konteinerio turinį, kitaip sakė niekur jo negabensią. Minėdami visokius nenorminės leksikos žodžius bei kryptis gurmanų polinkiams, tai padaryti buvo priversti Biržų seniūnijos darbuotojai. Jie dalinosi įtarimais, esą balnelių kramsnotojas gyvena gretimoje gatvėje, bet nepagautas – ne vagis.
Būtų tikrai keblu, jei mieste apsigyventų daugiau panašų netradicinį maitinimąsi išpažįstančių veikėjų – kokių nors špagų rijikų, smėlio bei molio valgytojų ar stiklo kramtytojų. Kad jie taip maitinasi, tai jų reikalas, bet išmetami tokio maisto likučiai sukeltų galvos skausmą atliekų tvarkytojams.
