Gruodžio 12 dieną Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos skaitykloje buvo pristatyta leidinių paroda „Ir miglose vis šviečia Biržai“, skirta filosofijos profesorės Jūratės Patkauskaitės – Baranovos (1955 – 2021) 70-mečiui.
Pristatymo renginyje prisiminimais dalinosi poetė Elvyra Pažemeckaitė, organizavusi Panevėžyje tradicinę „Panevėžio žiemą“, daug bendravusi su Profesore. Žaismingi, autentiški prisiminimai yra vertingi kaip unikalus liudijimas apie Biržuose gimusią, per „Šiaurės vasaras“ grįžusią, Biržus mylėjusią profesorę Jūratę Baranovą.
Regis, su Jūrate Baranova asmeniškai susipažinau forume „Šiaurės vasara“, vykusiame Jurbarke. Ten šį forumą pradėjo organizuot Giedra Radvilavičiūtė. Mane kiek stebino, kad Jurbarkas į šį visą apimantį kultūros forumą žiūrėjo kiek atsainiai – maždaug čia ne mūsų renginys ir jūs rukuokitės. O man atrodė, kad Jurbarkui turėti tokias pajėgas buvo tiesiog privilegija. Nebuvau čia jokia padėjėja, bet forumui baigiantis tekdavo dalyvauti šiukšlių rinkime. Jas rinko ir pati Giedra (besikeiksnojanti), ir pati Jūratė, kurios niekada niekas nestebindavo. Be abejo, rasdavom trofėjų – tokių kaip pamesta Rolando Rastausko kepurė – (išpirkos bajeriais, regis, pasirūpino Jūratė). Matėsi, kad Giedrą, kaip forumo vadę, tie šiukšlini reikalai vis tik užknisdavo ir tas forumas persikėlė į Biržus, o Irutė Varzienė, būdama čia šviesiausia valdžia, priėmė visą šitą kompaniją į glėbį. Čia Giedra ir Jūratė įgavo savo esamus statusus. Mintis persikraustyti į Biržus, įtariu, kad galėjo būt ir Jūratės, juk ji biržietė. Teko man kartu su tom organizatorėm kartu apsigyvent ir patirt ne tik jų, bet ir jų svečių draivą. Pavyzdžiui, Giedrai svarbus dalyvis, nusikočiojęs laiptais, atsikelia ir bailiai slenka lovon. Giedra slenka jo patikrint, atkloja kaldrą ir randa labai nujuodavusį jo kojos didžiojo piršto nagą ir praneša kaip tikra medikė – mergos – jis nesulūžęs, bet tą juodą didįjį kojos nagą teks nuimt. O tas atliepia – čia ne nagas, čia veriasi stigmos. Giedra buvo pilna pranašysčių, kad ir dėl genialiojo Kęstučio Navako – neduokit Kęstui tiek ryt (gert) – pasileis kepenys ir bus basta. Kai išėjo Jūratė Amžinybėn, Giedra parašė nekrologą – eseistinį opusą. Čia aprašė Jūratės visišką baimės jausmo neturėjimą, begalinį spontaniškumą, įvairiausių darbų sanplaikas ir tą pašaukimą visais „klapatintis“. Sakyčiau: viskas taip tikra, ir būtinai be siužeto. Regis, amžinai skambės Giedros priesakas: „Siužetą siūlau nušauti“.
Giedra stebėdavosi Jūratės kaip mokslininkės apsukom, pvz.: Jūratė skrenda į konferenciją Amerikon. Pranešimas dar nepradėtas, bet lėktuvas valandų valandas kabės ore ir Jūratė spės parašyti pranešimą. Taip ir atsitiks: ji viską spės, perskaitys. Pranešimas bus puikiai įvertintas, tegul ir lėktuve pradėtas ir gimęs.
Tekdavo Jūratę matyt „Santaros – Šviesos“ suvažiavimuose Alantoje.
Netoliese Jūratė turėjo namus su daugiau kaip šimtu rožių.
Kartą žengiu įėjimo durų link – į staktą atsirėmus mergina, pasirėdžius pilna savanorės karine uniforma. Vienoj rankoj alaus skarbonkė, kitoj cigaretė. Prieinu – ogi Jūratė. Labas, Profesore, sakau. Ji kiek sutrinka, nusuka ranką su cigarete. „Nieko tokio, nesislėpkit“, kvailai guodžiu kaip nepilnametę. Šiandien pasakyčiau: „Sveikas, Žavesy“.
Kažkuriam iš suvažiavimų, vakarėjančiam kieme, Profesorės Jūratės gražuolė Šunė užpuola Lietuvos Dainiaus Poeto A. Antano Jonyno spanielį. Tiek tiedu, tiek jų šunys negali pasiduot. Svečiai stebi „šį pasirodymą“, tai juk tik vienas suvažiavimo inkliuzų. Jūratei pavyksta suvaldyti Šunę, viskas baigiasi paliaubomis. Kokios tai galėjo būt fotografijos, kurios neįvyko… Jūratė nešiojo žiedus, panašius į kastetus. Iš karto juos „pristatė“ Giedra: pasikėsinimo atveju profesorė jais dėtų galingai, o ziuperio sėjimo iš sėtuvės atveju jos žieduotos rankos mostas būtų tiesiog žavus.
Kai pradėjome organizuot tarptautinį literatūros festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema“, vykusį keturiolika kartų, gal į trečiąją drįsau pasikviest Jūratę. O Jūratė iš karto sutiko, tarsi neturėtų savo rašomų knygų, paskaitų, seminarų, doktorantų… Čia prisiminiau Arvydą Juozaitį – filosofą, neturėjusį mokslinio laipsnio. O Jūratės prispaustas jis tapo jos doktorantu, parašė darbą, apsigynė disertaciją. Turbūt ji visada išgirsdavo balsą, klaidžiojantį tyruose. Į ją buvo pataikęs tarnystės genas. Ji kurdavo „Žiemos“ festivalių turinį – kiekvienais metais pasiūlydama festivalio temą diskusijai, surinkdama tos diskusijos dalyvius. Ji viską organizuodavo žaibu – čia pat.
Vienąkart skambinu, atsiklausiu, ar gali kalbėt, gali – iš karto pradeda dėlioti temą, bet „už kadro“ ją girdžiu: „pasverkite 1 kg šitų vinių, gal dar anų puskilogramį ,dar pridėkit šitą kirvį“, toliau sako man: „mat esu parduotuvėj, perku vinis, kirvį, statausi namą“. „Aš labai nelaiku“ – teisinuosi. „Viskas gerai“, sako man profesorė‚ „ta tema galėt būt tokia“ ir diktuoja, kad gerai užsirašyčiau… Tai ir įsivaizduoju profesorę statybinių prekių parduotuvėj su vinimis, kirviu diktuojančia literatūrinį tekstą.
O honoraras už visa tai būdavo nepadoriai mažas.
Vienoj iš „Žiemų“ gavo lapės kailį, tai kiekvienąkart važiuodama jį nusikeldavo nuo antresolių, išpurtydavo dulkes ir pasipuošusi atvažiuodavo savo Šunės aplota, mat ši audringai reaguodavusi į lapę. Atsiveždavo ir anūkę Kristiną, kurią rekomendavo man kaip festivalio jaunąją padėjėją. Kristina mielai prisidėdavo. Abi buvo neperskiriamos draugės.
Vienoj iš „Žiemų“ Jūratė aplankė Juozo Miltinio palikimo studijų centrą. Susidomėjo J. Miltinio biblioteka. Labai greit gimė jos straipsnis „Juozo Miltinio teatro filosofija ir Antonino Artaud žiaurumo teatras“. Tai buvo atspausdinta knygoje „Juozas Miltinis. Teatras kaip ugnies žemė“.
Vienoj iš „Žiemų“, kai beprotiškiausiai gražiai snigo, pamačiau rūkančią Jūratę tarp poetų su nesuvarstytais batais. Tai suprantama buvo džiazuojančios profesorės žaismė. Čia ir aš norėjau jai „parodyti dėmesį“ – priklupau ir suvarsčiau batus, raištelius surišau kilpelėm. O ji į tai visai nekreipė dėmesio – cigaretė rūko kaip rūkius. Iš tiesų jos batai buvo nesuvarstomi, be reikalo stengiaus.
Vienas Jūratės atvykimas į Panevėžio Bitės biblioteką iš tiesų nepamirštamas. Ji atvažiavo su poetu Aidu Marčėnu. Nebeatsimenu, kurio knyga turėjo būti pristatoma.
Jos viena ranka buvo sulaužyta, sugipsuota, bet ji pati iš Vilniaus vairavo automobilį. Negana to, atvyko su dovanomis: man padovanojo stiprų ir gražų rožės sodinuką, savo giminėms – raganių sodinukų šluotą. Ir visa tai įteikė tuo savo ramiai tekančiu balsu. Man dovanota rožė tebežydi vasarom mano sode ir dabar. Jos vardas Jūratė. Aš su ja sveikinuos, kalbuos, bijau, kad jai kas neatsitiktų.
Ir paskutinis pokalbis telefonu – sveikinu Jūratę su gimtadieniu prieš gruodžio vidurį. Kalbamės apie darbus, apie sveikatas.
Pasisako, kad jos laukia daug didelių darbų, prisipažįsta mąstanti apie profesorių Arvydą Šliogerį – tikriausiai besiruošianti knygai apie jį. Nes jis jai, kalbančiai, kad nėra apie jį knygos, pasakęs: „tai imk ir rašyk.“ Mūsų pokalbis baigėsi jos žodžiais: „bet tu rink, rink viską apie Arvydą, to viso prireiks“. 2021 vasaris išsinešė Jūratę, palikęs mums jos Ilgesį. Mums visados jos prireiks.
Elvyra Pažemeckaitė
