„O duokit, duokite man laisvę, aš savo gėdą prižadu išpirkt“, – sovietmečiu dainavo vienos operos pagrindinis herojus. Laisvę jau seniai turime, o štai su gėda kiek kebliau. Į redakciją paskambinusi Kirdonių kaime gyvenanti moteris dejavo, kad nebeįmanoma pravažiuoti Laisvės gatve – tiek ten žioji asfalte klastingų duobių aštriais kraštais.
Iš tiesų turėtų būti gėda ne tik dėl laisvę duobėtoje gatvėje įamžinusių Kirdonių, o dėl visų kaimų kaimelių, kuriuose trečio tūkstantmečio po Kristaus pradžioje gatvės atrodo panašiai, kaip tuo metu, kai Kristus vaikščiojo su savo mokiniais. Tada gyventojai dar galėjo tikėtis stebuklo, o dabar stebuklo nebus.
Kaip sakė Pabiržės seniūnijos seniūnė Vita Zurbaitė, visų asfaltuotų Kirdonių kaimo gatvių būklė yra labai prasta. Seniūnija gatvių asfalto remontui gavo 6,7 tūkst. eurų, pusė šios sumos buvo skirta Kirdonims. Tačiau tai tik trečdalis reikalingų asfalto duobių taisymui lėšų. Už šiuos pinigus pirmiausia remontuojama pagrindinė gatvė, o jei kiek lėšų lieka, tada sukama ir į šalutines. Esant tokiam finansaviui, šalutinių gatvių gyventojai dangos remontininkus gali tikėtis išvysti kas 5 – 6 metai. Todėl ir Laisvės gatvėje jie vargu ar pasirodys kitąmet.
Kitų priemonių, kaip asfaltavimas, seniūnija nelabai turi. Anot V. Zurbaitės, kai kas siūlo duobes užpilti asfalto nuofrezomis. Tačiau tai efektinga tik iki pirmo didesnio lietaus, o po jo visas duobių turinys yra ratų ištaškomas, nugula ant šalia gatvės esančių valdų vejų. Todėl, seniūnės nuomone, geriau į duobes nuofrezų nepilti.
Gal kiek geriau būtų skalda, tačiau tam seniūnijai reikia papildomų lėšų.