Praėjo dveji metai, kai Mariupolyje buvo nužudytas režisierius, kultūros antropologas, Kembridžo ir Oksfordo absolventas dr. Mantas Kvedaravičius. Biržiečių gydytojų Banguolės ir Olgerto Kvedaravičių vaikas. Pasaulinio lygio kūrėjas, humanistas, kurio pradžia – Biržuose. Karas Ukrainoje tebesitęsia, banalybėmis, populizmu aplimpa tariamas ir tikras solidarumas, vis sunkiau suvokti, priimti karo kasdienybę, grėsmę. Šiame kontekste itin verta reflektuoti Manto Kvedaravičiaus gyvenimą, kūrybą, bandyti suprasti jį kaip naująją biržietiškos tapatybės dalį.
Kovo 29 dieną, Didįjį penktadienį, Biržų krašto muziejuje „Sėla“ arsenalo salėse atverta ekspozicija Mantui Kvedaravičiui atminti. Kitą dieną ekspoziciją aplankė brangi viešnia – kino prodiuserė, Manto Kvedaravičiaus sužadėtinė Hanna Bilobrova.
Kalbėjomės apie Manto gyvenimą, mirtį, kūrybą – apie tai, kas išlieka.
– Kalbėdami apie Mantą Kvedaravičių visada prisimename ir Jus. Pristatant ekspoziciją, skirtą Mantui, dar kartą prisiminėme neįtikėtiną Jūsų kelionę su Manto palaikais iš Mariupolio į Lietuvą. Per karo, priešiškų valstybių teritoriją. Jus vadina Antigone, kelionė išties panaši į mitą. Vis dėlto praėjo dveji metai. Kokie jie buvo be Manto? Kaip išgyvenote, išgedėjote, kaip jaučiatės, kuo gyvenate?
– Aš jo nepamirštu. Jis visada su manim. Labai jo trūksta. Padedu tirti Manto nužudymo aplinkybes. Kovo 2 dieną Lietuvos prokuratūra paskelbė įtarimus dviem asmenims, kurie įtariami nužudę Mantą. Aš irgi aktyviai dalyvavau tyrime, man padeda Europos konstitucinis žmogaus teisių centras, privati tyrimų kompanija. Be abejo, visą informaciją perduodu teisėsaugai, kuri dirba savo darbą.
Aš tik padedu, jie tikrina mano informaciją, prideda prie bylos. Per dvejus metus buvo atliktas kolosalus darbas, kad būtų įvardinti žudikai.
Man pačiai, kai parvežiau Mantą, tai pasirodė neįmanoma: jis buvo nužudytas mieste, kurio nebėra, kuris sugriautas, okupuotas. Neįmanoma atrodė ir išsiaiškinti žudikus, kai nužudyta tūstančiai, dingusių be žinios tūkstančiai, karas tęsiasi.
– Bet Jums tai svarbu – išsiaiškinti konkrečius žudikus?
– Taip, man tai labai svarbu. Man svarbu, kad jie būtų teisiami. Mantą nužudė ne tik karas, bet ir konkretus žmogus, kuris turėjo galią ir nužudė. Tai nusikaltimas – prieš civilį, beginklį žmogų. Ir parvežti Mantą buvo labai svarbu, net jei būčiau žuvusi, gabendama Manto kūną. Juk šansai mirti buvo daug didesni, negu išlikti. Bet aš žinojau, kad tai padarysiu, neabejojau. Negalėjau grįžti be Manto. Mes atvykome į Mariupolį dviese ir turėjome grįžti abu.
Mantas žuvo gelbėdamas žmones. Manau, tai labai svarbu akcentuoti. Jis stengėsi išvesti, išvežti žmones. Tai jau ne menas, ne filmas, o gyvenimas. Tai, ką jis kūrė, ką teigė savo filmuose, jis paliudijo gyvenime. Tragišką tiesą.
Filmas ir yra tiesa. Kamera nemeluoja. Dokumentiniame filme negalima meluoti. „Mariupolis 2“ – tai mūsų gyvenimas, kasdienybė, būsenos, emocijos. Mūsų paskutinis kartu. Daug juokėmės, kalbėjomės. Ten nebėra laiko, metų laikų, viskas susipina – gyvenimas ir mirtis.
– Taip arti prie mirties priartėjote. Arčiau jau neįmanoma. Bijojote? Jautėte ją? Ar negalvojote apie tai? Kalbėjotės, kad galite mirti, kad tai visai šalia?
– Ir aš, ir Mantas ieškojom tos ribos. Nenorėjom mirti, bet vis stengiamės ją įspėti, apčiuopti – tai jau ji ar ne, lyg būtume ant ribos, lyg stovėtum ant kažkokio krašto, paskui išeini iš tos būsenos. Kartą Graikijoje vaikštinėjom su šlepetėm pajūriu ir nutarėm užkopti į kalną. Ten buvo labai status skardis, ir tik palipę aukščiau, supratom, kad po lietaus visur šlapias molis, „atsipalaidavo“ akmenys. Akmenys krenta. Aš priekyje, atsisukusi matau, kad Mantas jau laikosi tik viena ranka, aš irgi tik už plonos medžio šakelės. Mes žiūrim vienas į kitą ir suvokiam, kad nei aš jo, nei jis manęs negali išgelbėti. Medžio šakelė lūžta, aš stveriu kitą ir staiga pajuntu Mantą. Mes krentame šalia skardžio, šliaužiame, paskui gulim pusvalandį tylėdami. Daugiau niekada neprisiminėm šio įvykio, bet tai kaip metafora: mes tiesiog vaikščiojom, tai kaip žaidimas.
– Man labiausiai įstrigęs Manto filmas „Partenonas“, sutraukiantis visą siaubą, poeziją, mirtį, tikėjimą žmogaus prigimtimi. Netikėtas, be primityvaus linijinio siužeto. Ir su Manto mama kalbėjome, kad šis filmas dar turėtų grįžti. Ką Jums reiškia šis filmas?
– Labai myliu šį filmą. Aš ir Mantui sakiau, kad pagal šį filmą galima ir disertaciją rašyti. Kartu jis labai paprastas – apie meilę ir mirtį. Jį galima žiūrėti paprastai, ir galima analizuoti kiekvieną simbolį, archetipą. Kiekviena mikroistorija, mikroscena yra tarsi atskira istorija apie pasaulį ir žmogų. Man šis filmas primena mėgstamiausio rašytojo Gabrielio Garsijos Markeso kūrybą. Perskaitęs „Šimtas metų vienatvės“ veikėjų likimus atpažįsti kituose kūriniuose, nors jų ir nėra. Taip susideda visas Markeso kūrybos žemėlapis, pasaulio vienis.
– Ačiū, kad atvažiavot, mums tai brangu ir svarbu, kad esate čia. Ką Jums reiškia Biržai? Kaip Mantas norėtų, kad Biržai jį prisimintų, ar jam tai būtų svarbu? Taip, suteiktas Garbės piliečio vardas, pavadinta gatvė. Kas toliau? Vis atrodo, kad per menkai.
– Mantui būtų svarbu, kad čia, Biržuose, žmonės rūpintųsi vieni kitais. Jūs darote labai daug dėl Manto, būdami kartu, organizuodami tokius vakarus, kalbėdami, palaikydami jo tėvus. Jam tai būtų svarbu, nes tai jo namai, jo vaikystė. Tai labai intymi erdvė. Grįžęs iš namų, pasakodavo apie skaniuosius mamos blynus.
– Jums svarbu čia būti?
– Taip. Šiandien norėjau būti būtent čia, nes ši vieta persmelkta Manto. Ačiū už labai įdomią ekspoziciją.
O tai pasakyta atsisveikinant, išjungus diktofoną, kalbantis kartu su Manto sese Jurga Arustiene, tėčiu Olgertu Kvedaravičiumi.
Svarbiausia, kad aš jį parvežiau, kad jis nedingo be žinios. Dabar dingusių tūkstančiai. (Hanna)
Neįsivaizduoju, kaip būtume ištvėrę, kaip tėvai būtų atlaikę. Dabar važiuosime į kapelius. (Jurga)
Jau paleiskite Hanną, ji alkana, Banguolė nuo aštuonių ryto ruošia. Ir man šaltieną teko pjaustyti. (gydytojas dr. Olgertas Kvedaravičius)
Mantas ruošdavo tokius pat mažus, preciziškus sumuštinukus, kaip jo tėtis. Žiūriu aš į Manto tėvelio sumuštinius ir galvoju: čiagi Mantas, Mantas! (Hanna)
Aš tęsiu Manto kelią, važiuoju į karo frontą filmuoti siužetų. Kad jie liudytų tiesą. Kitaip tiesiog negaliu. (Hanna)
A. Jakubelskienės nuotr.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
