Šiltas, ramus, šeimyniškas senų pažįstamų ir bičiulių susiėjimas, kuriame nestigo ir nostalgiškų praeities išdaigų prisiminimų, ir humoro, ir gražių palinkėjimų. Ir tarsi neregimas rūkas visus apglėbiantis egzistencinis nesustabdomos laiko tėkmės pojūtis. Tokią emociją paliko praėjusį šeštadienį Biržų pilies arsenalo salėje vykęs susitikimas su 85 gimtadienį paminėjusiu Biržų garbės piliečiu, žurnalistu, Antano Macijausko premijos laureatu, tautodailininku Algirdu Vladislovu Butkevičiumi, pavadintas „Eina žodis ir drožiniai pas žmones“.
„Iš kur atėjo renginio pavadinimas? Vienas iš gražiausių, patraukliausių ir meniškiausių A. Butkevičiaus eilėraščių man yra „Drožiniai“. Ten yra eilutės „Tarsi švytinčios lelijos/ Eina drožiniai pas žmones“. Taigi renginio pavadinimas yra šio eilėraščio eilučių parafrazė, metaforiškai geriausiai atitinkanti gerbiamo Algirdo Butkevičiaus asmenybę.
Prisiminkime kelis dalykus, ką likimas, Dievas ar laumės lėmė A. Butkevičiui. Pirmas svarbus faktas – gimė vasario 16 dieną. Viskas, tu jau esi pažymėtas, tai yra tam tikra stigma. Antra – gimė Dainiūnų kaime. Na, pagalvokite, jei gimei Dainiūnų kaime, tai kitkuo, kaip dainius, tu būti negali. Ir trečias ženklas – tėvai davė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardą, toks vardas irgi įpareigoja. Jei viską sudedame, atrodo, jūsų nuopelnų kaip ir nėra. Tiesiog Dievulis ir tėveliai pasirūpino, kad turėtumėte tokį įdomų gyvenimo kelią“, – linksmai pristatė savo pašnekovą renginį vedusi muziejininkė Irutė Varzienė.
Pasak jos, šiandien reikia pašnekėti apie jubiliato žurnalistinę veiklą, drožybą ir poeziją. „Jūsų eilėraščių knygose juntama didelė nostalgija ir ilgesys vaikystės metui, jos praeinamumui. Kas jums darė įtaką, ką formavo vaikystė, kokia buvo ta brandos pradžia? Kodėl pasukote humanitaro, o ne, tarkime, atominės energetikos specialisto keliu ?“ – klausė I. Varzienė.
„Matyt, turėjau kažkokį polinkį labiau į knygas. Prisimenu, eiliuoti pradėjau mokykloje, ketvirtame skyriuje. Iš to laiko yra išlikęs atmintyje vienas eilėraštukas. Kažkodėl užkliuvo bendramokslis Eugenijus Bagdonavičius ir aš sudėjau porą posmelių: „Bagdonavičiui skauda dantį/Reikia jį ištraukt/Mokytojas ima bartis/Kam gi reikia šaukt?“. Tokios mano pirmos eilės, gal kokių devynerių metų buvau“, – šypsojosi A. Butkevičius. Jis kalbėjo, kad paskatintas bendramokslio pavyzdžio pradėjo rašyti satyras ir apie 1954 metus vieną iš jų išspausdino rajoninis laikraštis „Raudonasis artojas“.
„Jūs galėtumėte padaryti biznį. Biržų odontologijos klinikai galėtumėte pateikti eilėraštį apie Bagdonavičių ir tai būtų geriausia reklama, kaip laiku reikia eiti pas gydytojus“, – eilėraščio apie dantį šviečiamąjį turinį įvertino I. Varzienė.
Pradžia – ekskursija į MTS
„Dabar metas pakalbėti apie jūsų žurnalistinį darbą, tiek žurnalisto, tiek vadovo pozicijose, šio darbo rezultatą – knygą „Biržų krašto siluetai“. Enciklopedinis, vertingas spaudinys, kuriame paminėti ne tik didieji, bet ir mažiau žinomi, rečiau minimi mūsų krašto visuomenės veikėjai, mokslininkai, žemės ūkio darbuotojai. Bus įdomu išgirsti, kaip tarpusavyje derėjo žurnalisto ir vadovo darbas. Galų gale, galite suvesti sąskaitas su visais, kurie čia sėdi“, – rodydama į būrį salėje sėdinčių buvusių „Biržiečių žodžio“ redakcijos darbuotojų smagiai dėstė I. Varzienė.
Anot A. Butkevičiaus, pradžia buvo „Raudonajame artojuje“, taip tada vadinosi rajono laikraštis. „Pabiržėje tada buvo tokia mašinų – traktorių stotis (MTS). Gal šeštokus mus nuvedė ten į ekskursiją, o lietuvių kalbos mokytoja liepė man parašyti į laikraštį, kur buvom, ką matėm ir regėjom. Parašiau tokią informaciją, žiūriu – įdėjo. Dar ir kažkiek kapeikų už tą darbą gavau. Vėliau Saulius Macaitis į „Biržiečių žodį“ pradėjo rašyti filmų recenzijas, o aš – knygų apžvalgas“, – sakė jubiliatas.
Pasiliko Biržuose
Anot A. Butkevičiaus, mokytojaujant dirbti laikraštyje jį kelis kartus kalbino Pasvalio laikraščio „Darbas“ redaktorius Juozas Motieka.
„Bet aš studijas universitete baigiau kartu su Emiliu Trečioku. Jis tuomet buvo „Biržiečių žodžio“ redaktorius, jis ir pasikvietė mane. Buvo tai 1971 metais. Dirbau redakcijoje literatūriniu darbuotoju, Laiškų skyriaus vedėju,vėliau Žemės ūkio skyriaus vedėju, kol galų gale 1989 metais išsimušiau net į redaktorius“, – kiek autoironiškai pasakojo A. Butkevičius. Anot jo, dirbdamas laikraštyje labai stengėsi palaikyti literatūrinį rajono gyvenimą, puoselėti lietuvių kalbą, jos teisingą vartojimą. „ Knygą „Biržų krašto siluetai“ iš esmės parašiau, kai jau išėjau į pensiją. Kaip redaktorius, aš gaudavau ir spausdindavau išeivijoje gyvenančių kraštiečių atsiųstą medžiagą, dažnai ją man pristatydavo Eugenijus Matuzevičius. Taip man atsirado galimybė su jais bendrauti, o su kai kuriais ryšius palaikiau iki jų išėjimo į Anapilį“, – sakė A. Butkevičius.
„Visgi sakykit, ar gali būti idiotiškesnis pavadinimas laikraščiui, kaip „Raudonasis artojas“. Ką reiškia „raudonasis“. Kruvinas jis ar ką?“ – sovietmečio paradoksai vis dar stebino I. Varzienę. „Indėnas“, – nuskambėjo trumpas atsakymas iš salės. A. Butkevičius sakė, jog tuo metu daug laikraščių turėjo panašius ideologizuotus pavadinimus. Pasvalyje buvo leidžiama „Stalino vėliava“, Rokiškyje – „Spalio vėliava“. „O Pakruojo rajone iki šių dienų eina laikraštis „Auksinė varpa“, – pastebėjo A. Butkevičius.
Geriausia vieta skaitymui
Paklaustas, kokia sutikta asmenybė iš kultūros lauko jam padarė didžiausią įspūdį, A. Butkevičius sakė, jog atsakyti negalintis. „Daug buvo asmenybių, visos jos įdomios ir savitos, kiekviena kažką davė“, – sakė jubiliatas. „Kad ir mano vaikystės draugai – Gunaras Kakaras ir šviesaus atminimo Vytautas Antanas Zakrys. Neišskiriami buvome, nė dienos vieni be kitų neišbūdavome. Jei vienas kokią knygą nutveria, tai perskaitydavome visi trys. Vytautas kartą man padavė paskaityti tokią fantastinę knygą „Žmogus amfibija“. Aš parėjau namo, pradėjau skaityti, įlindau į avietyną ir skaičiau iki pat vakaro. Mane šaukė pietų valgyti, ieškojo – neatsiliepiau“, – linksmai pasakojo A. Butkevičius.
Asmenybių kolektyvas
Buvusį kolegą ir redaktorių šiltai sveikino buvę bendradarbiai. Janina Bagdonienė, po A. Butkevičiaus perėmusi „Biržiečių žodžio“ redakcijos vairą sakė, jog pirma jos pažintis su jubiliatu buvo, kai studijuodama Biržuose atliko žurnalistinę praktiką, o A. Butkevičius buvo jos praktikos vadovas.
„Ar prisimenate, kaip mano vadovu buvote?“ – klausė J. Bagdonienė.
„Matyt, prastas vadovas buvau, nes nieko neatsimenu“, – atsakė A. Butkevičius.
„Svarbiausia, kad jūs man leidote daryti, ką aš noriu – fotografavau, rašiau apie žemę ir ne apie žemę. Du mėnesius redakcijoje praleidau ir buvau labai patenkinta. O kai sugrįžau čia dirbti, labai greitai supratau, ką reiškia tolerancija. Susirgo man vaikas, aš visa nelaiminga, kažką noriu sakyti, o jūs man sakote: „Taigi svarbiausia vaikas. Važiuokite jūs į tą savo bendrabutį ir rūpinkitės vaiku. Laikraštis palauks“. Tai man buvo netikėta ir malonu. Mes dėl jūsų tolerancijos visokių išbandymų jums davėme. Kad ir tai, kai mes sugalvojome skyrelyje apie gamtą truputį pakeisti pavadinimus ir tekstą. Maketuotoja Danutė tuo metu pietavo, Dalius Mikelionis diktavo, o aš rašiau. Vėliau mes pamiršome pasakyti, o Danutė nepastebėjo. Taip ir išspausdino. Kitą rytą Danutė stovi laiptinėje, vos neverkia ir bijo eiti į darbą, aš jaučiuosi baisiai kalta ir nulekiu pas redaktorių paaiškinti, kad aš čia viską padariau.
O redaktorius sako: „Ne, žinau, čia Mikelionis padarė“, – sakė J. Bagdonienė. Pasak jos, visada žavėjo ir žavi A. Butkevičiaus kruopštumas, tolerantiškumas, inteligencija. „Su mūsų kolektyvu būti redaktoriumi ir vadovauti turbūt buvo baisiai nepaprasta, nes mes visi buvome asmenybės – įžeidūs ir visokie kitokie“, – kiek ironiškai kalbėjo J. Bagdonienė.
„Buvau labai nerimtas…“
„Aš esu Feliksas, dirbau „Biržiečių žodyje“ ir buvau labai nerimtas. Man atrodo, tris kartus ten dirbti atėjau ir tris kartus išėjau, bet „Biržiečių žodis“ iš manęs taip ir neišėjo“, – taip savo sveikinimo kalbą pradėjo žurnalistas Feliksas Grunskis.
„Atsimenu vaizdelį daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Sustumti keturi stalai. Šalia manęs sėdi redakcijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Petras Balčiūnas.
Jis atsidaręs langą rūko, o aš laukiu savo eilės parūkyti.Trečią kolegą apskritai retai matydavome. Ketvirtoje, garbingiausioje, vietoje, sėdi A. Butkevičius. Tais gūdžiais tarybiniais laikais mes visi rašydavome ne tiek daug, kiek būtume galėję. Laikraštis buvo ne guminis ir dar partinis, tai laiko turėjome. Sėdime, mudu su Petru vis parūkome, pasišnekame. O ponas Algirdas atsisėdęs, pasiėmęs pliauską, peilį, tą pliauską drožinėja. Nebeprisimenu, kiek laiko jis tą pliauską drožė, bet skiedrų tai didelė krūva buvo. Ir iš tos pliauskos išdrožė Feliksą Grunskį. Kadangi jis buvo labai nerimtas, tai išdrožė jį su bokalu ir buteliu rankoje“, – sakė F. Grunskis, ištraukdamas iš maišelio medinuką. „Kadangi dabar tokia iškilminga proga, aš noriu padidinti šios skulptūros vertę ir paprašysiu, kad jubiliatas ant jos man autografą pasirašytų“, – sukeldamas plojimų bangą kalbėjo F. Grunskis.
Kalbėjo buvę bendradarbiai Edita ir Dalius Mikelioniai, Danutė Bružienė. Visi minėjo A. Butkevičiaus toleranciją, ramybę, susitvardymą. „Niekada nematėme redaktoriaus supykusio ar pakėlusio balsą. Nors prisidirbti visokių nesąmonių mes sugebėdavome. Kai supykdavo, mūsų vadas išeidavo pasivaikščioti. Ir grįždavo jau nusiraminęs, nebepiktas, nieko nebesakydavo“, – sakė D. Bružienė.
Darbų laukia muziejus
„Sėlos“ muziejaus direktorė Edita Lansbergienė kalbėjo apie gražų A. Butkevičiaus ir muziejaus ryšį. Tai ir jo drožiniai, ir muziejaus leidiniuose išspausdinti straipsniai, muziejui perduota Broniaus Krivicko eilėraščių rinktinė, atspausdinta mašinėle jo partizanavimo metais. E. Lansbergienė apgailestavo, kad kol kas muziejaus saugyklose dar labai nedaug A. Butkevičiaus drožinių, tačiau sakė neprarandanti vilties šią kolekciją papildyti.
Medinukų namai
Kalbėdama apie jubiliatą kaip apie tautodailininką, medžio drožėją, I. Varzienė klausė, kaip šis žanras atėjo į A.Butkevičiaus gyvenimą.
„Liaudies išmintis byloja, kad devyni amatai – dešimtas badas. Jei būtų vienas amatas, tai gal ir rezultatai būtų svaresni. Jei nebūtų buvę drožinių, o tik vien rašymas, tai tų knygų ir spausdintų darbų būtų bent tris kartus daugiau ir jie būtų prasmingesni. Tačiau tuomet nebūtų to mano medinukų sandėlio, kuriame dabar apie tūkstantis įvairių darbų“, – kalbėjo drožėjas.
„Na, čia tas pats, kaip Širvėnos ežerą tvenkiniu vadinti. Nevadinkite sandėliu. Tai galerija, o dar geriau, medinukų namai“, – pertraukė jį I. Varzienė.
„Taip, man juos žmona medinukais liepė vadinti. Ne drožiniais, ne skulptūromis, o medinukais“, – prisipažino A. Butkevičius. Sakė pradėjęs drožti dirbdamas mokytoju, jam yra suteiktas Meno kūrėjo statusas.
„Reikšmingesniu darbu laikau koplytstulpį mokytojams tremtiniams Užušiliuose. Jo projekto eskizą man nupiešė žmona Ona, ji ir užrašą sugalvojo – „Mokytojams, nukankintiems Sibire“, – sakė A. Butkevičius. Grįždamas prie profesijos pasirinkimo A. Butkevičius prisipažino, jog studijuodamas universitete jis buvo nuėjęs ir iki tuometinio Dailės instituto vartų. „Tik iki vartų priėjau, apsisukau ir bėgau atgal“, – juokėsi, neneigdamas, jog menai, meno istorija jį irgi smarkiai viliojo.
Didieji kompromatai
„Aš tai visą kompromatą apie tėtį pasakysiu, ko niekur nerasite užrašyta“, – sakė jubiliato sūnus, Biržų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius, taip pat žinomas drožėjas, menininkas.
„Pirmiausia nuoširdi užuojauta, nes švęsti gimtadienį daugiau kaip savaitę tai jau kažkas tokio. Dabar apie kompromatus. Tai redakcijos žmonėms atrodė, kad jis pykčio niekam neparodo. Kai tėtis grįždavo namo, mes jau matydavome, kad redakcijoje kažkas negerai. Tada psichologo, ramintojo vaidmens imdavosi amžinatilsį mama: „Tu nesinervuok, nekreipk dėmesio, tas Dalius Mikelionis toks jau yra, ką dabar padarysi“. Antra, jei man nebūtų tekę vadovauti Pabiržės mokyklos skyriui, tai aš nebūčiau sužinojęs, kad mano tėtis buvo antrametis. Tai žinoti gerai, nes kai aš pažiūriu į savo mokinius, kurie nesimoko, nedirba, tai tada pagalvoju – o vis dėlto kokie žmonės iš jų gali išaugti. O šią tėčio paslaptį tai mokinių išleistuvių nuotraukas žiūrėdamas supratau“, – linksmai pasakojo V. Butkevičius. Jis sakė tėtį bandęs sudominti žvejyba, bet nepavyko, linksmai nupasakojo laikrodžio namuose kabinimo istoriją. O antroji paslaptis, anot V. Butkevičiaus, kad tėtis renka ir turbūt jau baigia surinkti medžiagą antrajai „Biržų krašto siluetai“ knygai.
Jubiliatas paskaitė savo poezijos, papasakojo apie priežastis, paskatinusias parašyti vieną ar kitą eilėraštį. A. Butkevičių sveikino Pabiržės bendruomenės atstovai, buvę kolegos ir bičiuliai, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, tautodailininkai. Susitikimą gražiai papildė bardo Leono Čiūdaro atliekamos dainos, paryškinusios kiek nostalgišką ir šiltą renginio dvasią. O visa salė jubiliatui dainavo „Ilgiausių metų“.
