„Kaimynai įvairiom prasmėm“. Taip kitados biržiečiui poetui Aliui Balbieriui dovanotos knygos dedikacijoje užrašė pasvalietis poetas Vladas Braziūnas. Tuomet abu gyveno Vilniuje, o praėjusį penktadienį abu poetai ir bičiuliai dalyvavo parodos atidaryme Biržuose.
Penktadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla“ atidaryta poeto, fotografo, eseisto Alio Balbieriaus asambliažų paroda „Apie tai, kas praėjo“. Elegiškas ir nostalgiškas pavadinimas, puikiai atspindintis asambliažo, kaip modernaus meno srovės (gal žaidimo?), prigimtinį turinį.
Kaip pastebėjo parodos atidaryme muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė, renginys sujungia vizualųjį meną, poeziją ir muziką. Renginyje dalyvavo, anot Alio Balbieriaus, „visų įmanomų premijų laureatas“, poetas Vladas Braziūnas. Nors kaimyną pasvalietį V. Braziūną tik poetu vadinti negana. Jis ir poetas, ir eseistas, ir vertėjas, ir fotografas, ir, žinoma, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. O poetų žodžius, mintis ir dvasią muzika apibendrino multiinstrumentalistas Giedrius Balbieris.
Prokrusto dėžutė
Kai sueina tokie vyrai, nuobodu nebūna. Pristatydamas savo parodą A. Balbierius kalbėjo apie tai, kad asambliažų darymas jam yra viena iš kūrybos sričių, vizualinis mąstymas, į kurį jis kaskart atsigręžia: „Viskas, ką mes esame padarę, net tai, ką dabar ištariu, viskas jau yra praėję – ir daiktai, ir darbai ir žodžiai. Taip gali pavadinti bet ką – parodą, knygą, performansą. Paroda kiek eklektiška, nes norint viską sutvarkyti, reikėtų dar vieno gyvenimo. Aš jo neturiu, nes pagrindiniai užsiėmimai yra literatūra ir fotografija. Jei būtų kitas gyvenimas, būtų galima daug dirbti su asambliažais. Būtų idomu realizuoti galybę idėjų, kurių pilna galva, ir kurių, aš žinau, niekada nerealizuosiu. Viena, dėl laiko stokos ir mano amžiaus, antra, įgūdžių ir profesionalizmo stokos, kai matai, ką nori padaryti, ir žinai, kad jau nepadarysi. Tai yra turbūt sunkiausia, užsiimant šiais dalykais. Kaip minties tęsinys galėtų būti vienas darbas, kuri pavadinau Prokrusto dėžute. Ne lova, o dėžutė, į kurią žmogų įspraudžia visuomenė, išsilavinimai arba neišsilavinimai, įpročiai, pasaulėžiūra, įsitikinimai ir t. t. – žodžiu, gyvenimas“.
Vakar yra rytoj
Paprašytas tarti keletą žodžių apie A. Balbieriaus darbus, Vladas Braziūnas sakė mintyse pagavęs save prieštaraujant pavadinimui „Apie tai, kas praėjo“: „ Atsimenu savo tokią eilutę „Visa praeina ir lieka…“, kito eilėraščio pavadinimas „Vakar yra rytoj“. Ta tąsa nori nenori išlieka. Šiaip jau viską modeliuojame iš praeities, bet visada modeliuojame ateitį su viltimi. Todėl žiūrėdamas į šiuos darbus negaliu sakyti, kad viskas praėjo, kad ir kaip archajiškai kai kurie dalykai atrodo. Tai yra mūsų, tai nepraeinantys dalykai.“
Atsakydamas į klausimą, ar pirma gimsta kūrinio idėja, ar atvirkščiai – pamatytas daiktas sukelia kūrinio vaizdinį, A. Balbierius sakė, jog būna įvairiai: „Visuose dalykuose tu matai savo vizijas. Tai yra kankinantis procesas, nes daugybės dalykų tu negali padaryti. Būna, kad atsineši kažkokį daiktą ir jis iškart tau iššaukia darbą. Kartais tu dėlioji, kuitiesi ir viską palieki, nes kažko pritrūksta. Svarbiausia darbe yra daiktų santykiai, spalviniai akcentai. Tai nuolatinis darbas ir mokymasis, kaip ir kitose sferose“.
„Ar muzikos instrumentai, kurių fragmentai panaudoti asambliažuose, buvo jau mirę, ar juos šiam tikslui teko skersti?“ – linksmas muzikanto Giedriaus Balbierio klausimas smagiai sujudino jau į akademiškumą krypstantį renginį.
Naujos knygos
Abu poetai atvyko su naujausiomis savo knygomis. 2020 metų „Poezijos pavasario“ Maironio premijos laureatas A. Balbierius pristatė poezijos knygą „Kitas ruduo“, o V. Braziūnas – knygą „Vilniaus heteroglosija“. Autoriai mielai skaitė savo kūrybą, kalbėjo apie juos vienijančius dalykus.
Smagus momentas buvo V. Braziūno prisipažinimas, jog savo knygą su skaitymui pasižymėtais eilėraščiais jis užmiršo automobilyje. O automobilis liko stovėti A. Balbieriaus sodybos kieme. Todėl autorius eilėraščius rinkosi ekspromtu, skaitė ir tai buvo puiku. A. Balbierius gyrė V. Braziūną už gebėjimą rasti jau kone mirusį mūsų kalbos žodį, ištraukti jį į šviesą ir paleisti naujam gyvenimui.
Pasaulio Vienio jausmas
„Vladai, jei mūsų Alis gyventų Vilniuje, tai jis būtų visas tas premijas susišlavęs. Čia viskas tik dėl to, kad jūs gyvenate Vilniuje. Aš taip jaučiu. Ir nesistebėkite, kad palikote mašinoje savo pasirinktus eilėraščius, nes taip Biržai keršija Pasvaliui. Biržai ir Pasvalys visada matuojasi, lenktyniauja ir čia viskas buvo neatsitiktinai“, – šmaikščiai kalbą pradėjo savivaldybės administracijos direktorė Irutė Varzienė. Ji sakė esanti Alio Balbieriaus poezijos gerbėja, sekanti jo poetinį kelią. „Tiesiog šiandien norėjau pasakyti ir paprašyti, kad jūs nieko, vyrai, nebekalbėkite – tik skaitykite. Nes visi girdi, kai akcentuojama ir skaitytojui atveriama pati didžiausia Alio poezijos vertybė – pasaulio Vienio suvokimas, kad viskas yra Vienis.
Nors V. Braziūnas sakė, jog Biržai yra Alio žemės šaknys, man atrodo, kad tai yra labiau kitokia natūra, žmogus be vietos. Tai yra žmogus, nuolat neigiantis tą vietą, kurioje yra, ir pats nežinantis, kur ta jo vieta yra, ir apskritai, ar ji yra. Toks dualizmas nulemtas gal istorijos, gal prigimties, bet jis yra. O ši knyga labai stipri, kondensuota ir paveiki“, – kalbėjo I. Varzienė.
