Kuo garsėja Biržai? Ką jie turi parodyti turistams? Pagal sustojusių turistinių autobusų gausą neklysdami galime spėti: Biržų pilį ir jos rūmuose įsikūrusį muziejų, Astravo dvaro parką ir rūmus su ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu. Na, jei liko valandėlė, užsukama į katalikų bažnyčią, parodomas paminklas J. Janoniui. Pirmą kartą Biržuose besilankančiam turistui iš Lazdijų, Viekšnių ar Šalčininkų to gal ir pakanka, nes dar laukia Kirkilų bokštas ir Karvės ola.
Patys biržiečiai, norėdami jau ne pirmą kartą besilankantiems mūsų mieste svečiams parodyti ką nors nauja, veža juos į „Basų kojų taką“, Sodeliškius ar Barsuko olos pažintinį taką. Dar labiau pažengę užsuka į nepelnytai primirštą puikų ir labai informatyvų Regioninio parko „Žemės gelmių muziejų“ (jame esančiame žemėlapyje parodytos visos keliolika tūkstančių smegduobių!) ar pasiūlo paplaukioti po Širvėną vandens dviračiu ar baidare.
Stop. Va čia ir kilo mintis, kaip suderinti malonų pasiplaukiojimą su pažintine ekskursija. Juk tarp dviejų upių ir Širvėnos įsikūrę Biržai gali pasiūlyti unikalų maršrutą, ir žymiausius mūsų miesto turistinius objektus pažinsite visiškai iš kito taško – nuo vandens.
Norite? Plaukiam.
Miestas tarp dviejų upių ir ežero
Sėdame į baidarę (valtį, kanoją, vandens dviratį, galų gale – plaustą su jau užkurta šašlykine) Agluonos upėje. Ir iš karto, dar nė plaukti nepradėjus, prasideda įdomumai: juk retas biržietis susimąsto, ką reiškia Agluonos, Apaščios, ar Širvėnos pavadinimai. Tiesiog taip turi būti, ir viskas.
Ogi ne – Agluona, tai senovės žiemgalių ar sėlių genčių duotas upės pavadinimas, dabartine lietuvių kalba skambėtų kaip Egluona. Apaščia reiškia „apatinę“ arba „žemutinę“ upę. Na, o ežeras, tiksliau, gilioje senovėje, 1575 metais suformuotas seniausias Lietuvoje dirbtinis vandens telkinys, dėl pilkos vandens spalvos ir gavo Širvos, arba Širvėnos pavadinimą.
Tas Radvilų laikais užtvenktas tvenkinukas ne šiaip sau – jis užima 400 hektarų. Ilgiausioje vietoje Širvėna yra beveik 3,5 km ilgio, o jos plotis apie 1,5 km. Tiesa, patį ežerą A. Sabonis, jei nebūtų tiek dumblo, galėtų perbristi, nes vidutinis Širvėnos gylis yra tik 2,2 metro. Tik prie Apaščios žiočių gylis siekia 3,5 m. Dumblo storis ežere siekia pusmetrį, o vietomis – net pusantro metro. Širvėnos ežere yra net 16 salų, o didžiausia Meilės sala daugiau nei dviejų hektarų ploto.
Bankas, pastatytas virš seifo, o sekmininkai – cerkvėje
Tačiau apie vandens telkinius ir jų augmeniją bei gyvūniją tegul pasakoja hidrologai ir biologai, o mes pradedame ekskursiją Agluona… ir iš karto matome didingą, patikimai suręstą buvusį Žemės ūkio banką. Dabar jame įsikūrę kariai bei šauliai, o prieš karą tai buvo puikus Žemės ūkio banko pastatas su moderno stiliaus Gediminaičių stulpus imituojančiu žibintu prie vartų, tipiniais art deco interjerais pastato viduje ir nuostabia lietuvišku ornamentu dekoruota metaline tvora.
Buvusiame banke ir dabar stovi kambarėlio dydžio šveicariškas seifas su pusmetrio storumo sienomis ir durimis. Kadangi tokio griozdo atvežti į pastatą buvo neįmanoma, iš pradžių ant kelių metrų storio betoninio pado pastatė seifą, ir tik po to aplink jį pastatė banko pastatą. Pastato architektas Mykolas Songaila Kaune suprojektavo Valstybės teatrą, Lietuvos banko rūmus, VDU Fizikos – chemijos fakultetą. Vadovavo Panevėžio, Mažeikių, Kretingos, Raseinių, Tauragės bankų projektavimui ir statybai.
Iš karto už banko pastato matosi sekmininkų bendruomenės maldos namai, įsikūrę… buvusioje cerkvėje. Su carine valdžia gerus santykius stengęsis palaikyti grafas Jonas Tiškevičius kitame Agluonos upės krante skyrė stačiatikių parapijai žemės sklypą ir 4000 rublių cerkvės statybai. Per metus buvo pastatyta Šv. Nikolajaus cerkvė, kurios bizantiškai-rusiškai kultūrai būdingi svogūno formos kupolai švietė iš toli. Nepriklausomos Lietuvos laikais stačiatikių bendruomenės narių skaičius sumažėjo nuo 370 iki 106. Tuo metu parapiją aptarnavo du popai – Timofiejus Orlovas ir Foma Petrovičius. Abu jie mirė 1939 m. ir palaidoti šalia cerkvės, skliautiniame rūsyje po dabar toje vietoje stovinčiu paminklu poetui S. Dagiliui. Jų kapavietė su gerai išsilaikiusiais palaikais (ko vertos vien barzdos ant mumifikuotos kaukolės…) netikėtai buvo rasta klojant elektros kabelį.
Kitoje upės pusėje Rotušės ir Kęstučo gatvių sankryžoje ant kalvelės lyg išplaukia įsimintinas pastatas, kuriame dabar įsikūręs baras „Tipas“.
Tai vieno žymiausių tarpukario Lietuvos architektų Karolio Reisono kūrinys. Jo darbai Kaune – Karo muziejus, Nepriklausomybės paminklo postamentas, modernizmo šedevru pripažįstama Prisikėlimo bažnyčia, Kauno kunigų seminarijos rektorato pastatas, Žemės ūkio rūmai. Šiauliuose K. Reisonas suprojektavo Sukilėlių paminklą, „Birutės“ saldainių fabriką. Galbūt Prisikėlimo bažnyčios autoriaus projektuotas yra ir ypač puošnus, bokšteliu padabintas pastatas Kęstučio g. 4, kuriame veikė valgykla „Trys laipteliai“.
Aurimo Franko nuotrauka
900 metrų pylimų
Na, o mes pagreitinę tempą prašokame fontanus ir irkluojame palei tvirtovės pylimus. Biržų pilis XVII a. pabaigoje buvo statyta ir fortifikuota, atsižvelgiant į naujus kariavimo būdus ir efektyvią gynybą nuo ištobulėjusios artilerijos. Buvo atsisakyta mūrinių gynybinių sienų su kampiniais bei tarpiniais bokštais. Vietoj jų itališkų bastioninų pilių pavyzdžiu buvo įrengti žemės bastionai, o apsauginių žemės pylimų šlaitai iš lauko pusės apmūryti plytomis ir akmenimis. Pirmosios tvirtovės pylimų aukštis buvo 3–5 m. Šlaitų kiautas 2,5–3,0 m storio, iš lauko pusės 10–12 m aukščio; visas pylimų ilgis buvo 900 m.
XVII a. vietoj buvusio pylimo su mūro kiautu ir perkasų iškilo 5–7 m aukščio, 21–23 m pločio pylimas, iškastas 4–7 m gylio ir 31,5 m (dabar, nuslinkus žemėms, 30–37 m) pločio gynybinis griovys – fosa. Apie pačią tvirtovę, mūšius su švedais, Radvilas ir jų rūmus nekalbėsime, tam reikia atskiro susitikimo, tad Agluona įplaukiame į Širvėną.
Tikėkimės, iki vasaros pliažas jau bus sutvarkytas, tad jame galima stabtelėti nusimaudyti ir pailsėti. Palei buvusį vaikų baseiną ir valčių nuomos punkto vietą plaukiame tolyn – evangelikų reformatų bažnyčios link.
Bažnyčia pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta dar iki miesto įkūrimo ir tvirtovės pastatymo -1584 m. Toje pačioje vietoje ji buvo ir atstatinėjama, kol 1874 m. pagal Rygos architekto Heinrich Schell projektą buvo pastatyta dabartinė – neogotikinė su dangų remiančiu bokštu.
Su vienu aukščiausių Biržuose statinių susijusi įdomi istorija: 1934 metais bažnyčios bokštas buvo apdengtas varine skarda. Darbą atliko bokštų dengimo specialistas Klemensas iš Plungės. Baigus remontą, tarp garbių parapijos valdybos narių neatsirado nė vieno, kuris išdrįstų užlipti apžiūrėti atlikto darbo. Teko kviesti aukščio nebijojusį ugniagesį Joną Variakojį, kuris patvirtino, kad darbas atliktas kokybiškai.
Seniausio biržiečio kapas
Pasigrožėję ant kalvelės stovinčia bažnyčia vos nepraplaukiame šalia pėsčiųjų tako esančios į Lietuvos archeologijos istoriją įėjusios, deja, niekaip nepažymėtos vietos – seniausiojo biržiečio kapo. Jam nei daug, nei mažai – keturi su puse tūkstančio metų…
Tai 2014 m. rastas vėlyvojo akmens amžiaus – neolito – laikų 30-35 metų amžiaus vyro palaidojimas. Medžiotojas palaidotas vadinamąja „miego poza“ – rankos sudėtos po galva, kojos sulenktos. Šalia palaikų aptiktas gludinto titnago įtveriamasis kirvukas, titnaginis peiliukas, kaulinė yla. Kad akmens amžiaus žmonės jau turėjo religijos užuomazgas, byloja amuletas − šerno iltis, pati palaikų poza ir puslankiu sudėtais akmenimis pažymėta kapo duobė.
Dvi lygiagrečiai tekančios upės ir pelkė, kuri vėliau tapo Širvėnos ežeru, sudarė palankias sąlygas medžioklei, tad gali būti, kad neolito laikus menantis radinys – ne vienintelis ir sensacijos mūsų dar laukia…
Tęsdami pasiplaukiojimą nuo evangelikų reformatų klebonijos galime rinktis dvi kryptis – aplankyti senuosius žydų kapus ir Apaščia plaukti iki senųjų žydų sinagogų, ješivos ir pirties (micvos) arba toliau plaukti ežeru į Astravą.
Tiltas ir katino Robinzono sala
Biržų žydų istoriją pasilikime kitai ekskursijai, o mes irkluojame pėsčiųjų tilto link per Širvėnos ežerą. Kai kitoje ežero pusėje, Astravo dvaro pastatuose įsikūrė linų fabrikas, kad biržiečiams netektų kulniuoti aplink ežerą, 1928 metais per Širvėną ant polių buvo pastatytas lieptas. Vėliau, jau sovietiniais laikais, jis buvo rekonstruotas ir dabar 525 m ilgio ir 2,45 m pločio pėsčiųjų tiltas, jungiantis Astravą ir Biržų miestą, yra ilgiausias pėsčiųjų tiltas per ežerą Lietuvoje.
Ties tilto viduriu yra nedidelė salelė, kurią filmavo net „Discovery“ kūrybinė grupė. Tarptautinį susidomėjimą sukėlė… katinas. Žiemą jis ledu pasiekė salą, o pavasarį, ledui nutirpus, liko atkirstas nuo „didžiosios žemės“. Katinas maitinosi lizduose sudėtais kiaušiniais, nevengdavo pamedžioti ir pačių paukštelių, o kai šie ėmė iš tolo aplenkti salą, katinas išmoko gailiai miaukdamas prašinėti valgio iš tiltu einančių žmonių. Robinzoną šerdavo pietus į „Siūlo“ fabriką besinešantys darbuotojai, duoklę atiduodavo ant liepto žuvį pagavę žvejai. Neištvėrę širdį draskančio gailaus kniaukimo, dešreles ir sumuštinius mėtydavo turistai, o biržiečiai vakarais net specialiai eidavo pašerti katino.
Apie katiną Robinzoną iš Skandinavijoje gyvenančio biržiečio sužinojo ir kelionių kanalo redakcija. Suruošė filmavimo ekspediciją, kūrybinė grupė su kameromis atvažiavo filmuoti Robinzono išlaisvinimo operacijos. Mūsų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyrai šiaip ne taip pagavo po krūmus ir medžius lakstantį katiną, valtele atplukdė jį ant tilto.
Kameros užfiksavo, kaip gelbėtojai Robinzoną išlaipina… o tas, neįvertinęs situacijos svarbos ir humaniškumo mastų, šoko nuo tilto į ežerą ir plaukte grįžo į savo salą. Tiesa, žiemą Robinzono saloje jau nebuvo. Matyt, atsibodo vienišiaus gyvenimas ir katinas ledu sugrįžo namo, į Biržus.
Astravas
Kertame Širvėnos ežerą ir pasiekiame tik šiemet sutvarkytą Astravo dvaro rūmų parką. Krantinėje išlipame iš baidarių ar valčių ir keliaujame į 18 ha angliško (peizažinio) stiliaus parką. Beje, parkas imtas sodinti gerokai prieš statant rūmus, 1851 metais. Tad kai rūmuose įsikūrė grafai Tiškevičiai, jie jau galėjo grožėtis suformuotu ir gerokai paaugusiu parku.
Į italų vilą panašūs mūriniai ampyro stiliaus rūmai, statyti 1842 m., perstatyti 1862 metais. Ypač vertingas buvo klasicistinis rūmų vidaus dekoras, įspūdingas reprezentacinis holas, dvi salės. Viduje dviaukštis su 8 kolonomis ir medine drožinėta apdaila vestibiulis. Rūmų prieangį puošusios liūtų skulptūros, išlietos XIX a. viduryje Sankt Peterburge. Autentiškos skulptūros nuo 1937 ar 1938 m. stovi prie Kauno karo muziejaus, o Astrave jas pakeitė betoninės kopijos…
Žirgynas bei maniežas sumūryti iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų pagal Tomo Tišeckio projektą. Pastatas turi bokštelius, pusapskričių arkų langus bei puošnų frontoną. Perstatant žirgyną į fabriką buvo pritaikytos panašios medžiagos bei stilinės formos.
Grafų Tiškevičių ir jų svečių ramybę saugojo prieš tiltą pastatytas anglišką kotedžą primenantis vartininko namelis (kai kur vadinamas šunininko nameliu). Jis vienaukštis su mansarda, sienos mūrytos raudonomis plytomis, cokolis – iš tašyto akmens.
Pasivaikščioję po parką ir dvaro ansamblį plaukiame iki užtvankos. Tai vienintelis toks Lietuvoje 51 metro ilgio tiltas – užtvanka per Apaščios upelį, jis primena romėnų akveduką.
Užtvanka statyta 1858–1860 m., restauruota 1996 m. Užtvanka sudaryta iš akmenų pagrindo ir raudonų plytų arkų, kuriose įtaisyti pakeliami ir nuleidžiami mediniai skydai. Jie sulaiko arba praleidžia ežero vandenį į kanalą, kad veiktų vandens malūnas. Iki 1986 m. šis tiltas-užtvanka laikė Širvėnos ežero vandenis.
Užtvankos istoriją liudija ir akmuo su jame iškirstu Tiškevičių herbu „Leliva“ (apverstas Pusmėnulis ir šešiakampė žvaigždė virš jo), inicialais HJT (Hrabia (grafas) Jan Tyszkiewicz) ir statybos metais – „1860“.
Mūsų vandens kelionė eina į pabaigą. Grįždami dar galime aplankyti Meilės salą. Tai viena iš 16 Širvėnos ežero salų. Ji pati didžiausia, užima net dviejų hektarų plotą. Prieš keletą metų neabejingi savanoriai saloje iškirto krūmynus, pastatė suolelius ir šiukšliadėžes, tad saloje galima surengti pikniką. Kas žino, gal netgi pavyks surasti XVII a. J. Naronskio pieštame Biržų žemėlapyje šioje saloje pavaizduoto Radvilų laikų pastato raudonų čerpių stogu liekanas…
Laukia štetlas, požeminiai ir modernistiniai Biržai
Pabandėme vieną netradicinį, turistų dar neatrastą maršrutą. Manote, viskas? Nieko panašaus. Kitų kelionių metu dar aplankysime požeminius Biržus – juk mieste nuo Radvilų laikų yra išlikęs ne vienas skliautinis rūsys, tvirtovės pylimuose yra požeminiai praėjimai.
Pasivaikščiosime ir po tarpukario laikų Biržus, paieškosime žymiausių tų laikų architektų modernizmo stiliaus pastatų. Nueisime ir į miestą mieste – Biržų štetlą. Ten pasidairysime Biržų žydų pėdsakų. O jų, neabejokite, yra. Tereikia mokėti žiūrėti ir klausyti. Tad iki kitų kelionių.
Dalius Mikelionis, istorikas, gidas
