Lapkričio 23-ąją minėjomė Lietuvos kariuomenės dieną. Prieš 105 metus Lietuvos Respublikos ministro pirmininko ir krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro pasirašytas pirmasis įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės laikomas oficialia karinių pajėgų kūrimo pradžia.
Šią garbingą sukaktį paminėjo ir Biržų šauliai bei muziejus „Sėla“.
Ketvirtadienį Biržų pilies arsenalo salėje, prie Radvilų patrankos, LŠS Alfonso Smetonos 5-osios šaulių rinktinės Stepono Giedriko-Giriečio Biržų 501 kuopos šauliai prisiekė, o jaunieji šauliai pasižadėjo tarnauti savo šaliai ir jos žmonėms. Naujai prisiekusius ir pasižadėjusius šaulius ir jaunuosius šaulius palaimino Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Jonas Morkvėnas, sveikino Biržų savivaldybės vicemeras Steponas Staškevičius bei Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo atstovė Irutė Varzienė.
Dainos padeda išgyventi
Po priesaikos ceremonijos arsenalo salėje su šauliais ir visuomene susitiko režisierius, rašytojas ir publicistas Vytautas V. Landsbergis. Pradžioje V. V. Lansbergis pasiūlė visiems drauge padainuoti. Anot jo, „dainos labai padeda išbūti sunkų laiką, Lietuvos partizanai mėgo daug dainų dainuoti, dabar ukrainiečiai kariai dainuoja savo liaudies dainas“. Atlikėjas pasiūlė jauniesiems šauliams drauge sudainuoti smagią dainelę apie avižėlę, o nuoširdžiausiai dainavę gavo dovanų kompaktines plokšteles.
Anot V. V. Landsbergio, Anykščių rajone drauge su kitais kūrėjais kasmet rengiamos edukacinės stovyklos vaikams, kur jie mokosi kurti filmus, juose vaidina. Vieną tokį, pavadintą „Melagis“, režisierius pakvietė pasižiūrėti. Pasak menininko, vaikai čia tyrinėjo sudėtingą melo temą ir žmogaus pasirinkimą esant esminio pasirinkimo kryžkelėje. Kartais melas gali būti pozityvus veiksmas – melas okupantui ir priešui gali išsaugoti daugelio žmonių laisvę ar net gyvybę.
Susituokęs su tėvyne
Antras pristatytas V. V. Landsbergio sukurtas dokumentinis filmas yra skirtas jau suaugusiųjų auditorijai. Jis pasakoja tragišką partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto ir jo žmonos Nijolės Bražėnaitės meilės istoriją. Istoriją nušviečia jautrūs, prasmingi ir labai poetiški Juozo laiškai savo mylimajai Nijolei, jos pačios prisiminimai, dar gyvų liudininkų žodžiai. Autoriaus nuomone, tai viena gražiausių meilės istorijų ne tik partizaniškame kare, bet ir apskritai Lietuvos istorijoje. Ji prilygsta Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijai.
Kur slypi šios meilės istorijos tragedija ir grožis? Juozas Lukša-Daumantas turi užduotį per geležinę uždangą į Vakarus nunešti svarbius dokumentus, liudijančius apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdomą terorą ir žudynes. Iš 11 partizanų grupės tikslą pasiekia tik du – kiti žūsta. Ir jau atvykęs į Paryžių Daumantas pradeda ruoštis grįžimui į Lietuvą. Čia jis sutinka savo gyvenimo meilę Nijolę. Jie žino, kad bet kurią dieną Juozas gali gauti įsakymą grįžti ir kad Lietuvoje jis greičiausiai žus.
Bet jie vienas kitą myli, todėl nusprendžia susituokti. Praėjus savaitei po vestuvių, Juozas gauna įsakymą išvykti. Nijolei lieka kelios bendros Paryžiuje darytos nuotraukos bei pluoštas Juozo laiškų, kupinų meilės, ilgesio ir tvirto pasiryžimo atlikti savo pareigą tėvynei. „Tu mano antroji žmona. Pirmoji – Lietuva, ir jei ji mane pakvies, aš tave, deja, turėsiu palikti“, – rašė Juozas viename laiške mylimajai.
Filmas žiūrovus palietė. Kilo klausimų – apie pareigą, priesaiką, valią pasirinkti. Džiugu, kad ir jaunimas filmą peržiūrėjo įdėmiai. Keli jaunieji šauliai, apsupę režisierių V. V. Landsbergį, susidomėję klausinėjo apie šių žmonių gyvenimo detales, kurios nebuvo paminėtos filme.
Į klausimą, kaip išugdyti didesnį patriotizmą ir tautiškumo puoselėjimą visuomenėje, V. V. Lansbergis sakė, kad tai reikia pradėti daryti per vaikų ugdymą. Vaikai privers kitaip į šalies istoriją ir raidą pažvelgti ir savo tėvus.
