Miesto šventės tradicinis pavadinimas skelbia – „Biržai – sostinė mano“. Jei tai mūsų sostinė, tai Vytauto gatvė mums turėtų būti kaip Gedimino prospektas Vilniuje. O ar galima įsivaizduoti, kad centriniu Vilniaus bulvaru lakstytų murzini sunkvežimiai, drabstydami į visas puses ant grindinio purvą? Turbūt vargiai. O Biržuose tai vyksta. Tuo ir skiriasi sostinės – tiek fiziškai, tiek mentališkai.
Jei Biržų senamiestis iškasinėtas skersai išilgai tarsi vaikų darželio smėlio dėžė, tai dar nereiškia, jog statybų purvą miestiečiai bei jų automobiliai turi maknoti už statybos objekto ribų.
Civilizuotose šalyse nuo seno egzistuoja toks dalykas, kaip statybų darbo kultūra. Ir Lietuvos didesniuose miestuose atsirado toks supratimas. Tačiau kaimuose tokie dalykai dažniausiai negalioja.
Tą rodo akivaizdūs faktai.
Pirmadienį iš statybviete virtusios aikštės priešais Biržų evangelikų reformatų bažnyčią vienas po kito riedėjo sunkiasvoriai sunkvežimiai, išvežantys gruntą. Mašinos suko centrine Vytauto gatve, nes kito kelio joms nėra. Kelias per statybvietę yra virtęs išplakto grunto putra, kuria aplipę automobilių ratai nesustodami riedėjo į Vytauto gatvę.
Gatvės ruožas nuo autobusų stoties iki Nepriklausomybės aikšte esančio greičio mažinimo kalnelio veikiau panašėjo į kolūkio fermos prieigas po sėkmingo pašarinių runkelių vežimo nei miesto centrą. Trinktelėdami į kalnelį, sunkvežimiai atsikratė dalies purvo vienoje vietoje, todėl iki šviesoforo gatvė buvo tiesiog murzina. Purvas lipo prie gatve riedančių miestelėnų ir miesto svečiu automobilių ratų bei šonų. Vairuotojai patyrė išties netikėtą atrakciją.
Anot Biržų savivaldybės Statybos ir infrastruktūros skyriaus vedėjo Giedriaus Nevieros, rangovai gruntą turėtų išsivežti per porą dienų, jei nesukliudys oro sąlygos. O orai, kaip žinia, dalykas permainingas. Pasak vedėjo, rangovas gatvę vėliau sutvarkys ir nuvalys, o iki to laiko reikėtų sukandus dantis pakentėti.
O štai šitoje vietoje jau neaišku, kodėl biržiečiai turi nuolatos kentėti. Galima kentėti dėl lietaus ar šalčio, krušos ar sausros – gamtos reiškinių, nepavaldžių žmogui. O kodėl nuolat tenka kentėti dėl įvairaus plauko rangovų, kurie nepaiso tvarkos ir darbo kultūros? Rudenį ir pavasarį drabstosi purvu, vasarą pjausto trinkeles sausu būdu, užliedami pusę miesto dulkėmis – o jūs kentėkite, nes žmonės, matai, dirba. Tarsi statybos ir kančia – vienas nuo kito neatsiejamas dalykas. Nauja religija, ne kitaip.
Kita vertus, o kodėl rangovui taip nedaryti, jei užsakovas leidžia. Susidaro įspūdis, kad projektus kontroliuojantys savivaldybės darbuotojai tik ir žiūri, kaip čia rangovui įtikti, kaip čia su juo meiliau pasielgti, griežtesnio žodžio nepasakyti, o jei reikia, tai ir į techninių reglamentų reikalavimus lanksčiai pažiūrėti. Jūs tik dirbkite, mielieji, o Biržų žmonės pakentės. Jie įpratę.
