Ar mes tolerantiška tauta? Manau, kad taip. Tai kaip paaiškinti tai, kad vis dar bijoma žodžių „gėjus“ arba „lesbietė“, nors tarp mūsų jų yra ne vienas. Kodėl tikėjimo broliai ir seserys musulmonus savaime laiko teroristais, nors jie lygiai taip pat tiki dievu? Tik jo vardas kitoks.
O kodėl sakau, kad mes tolerantiški? Todėl, kad toleranciją ne visi supranta vienodai ir ji gali pasireikšti visai kitur ir visai kita forma, nei įprasta tolerancijos samprata.
Mes vis dar toleruojame smurtą. Ir visai ne dėl to, kad piestu stojome prieš konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ratifikavimą. Mes vis smurtą suprantame kaip normalų dalyką. Kenčiame nuo smurto, slepiame ir dangstome smurtaujančius. Ne veltui lotynų kalboje tolerantia reiškia pakėlimą, kantrybę, ištvermę. Išgyvename tai, žinome apie smurtaujančius, tačiau tylime. Smurtas artimoje aplinkoje yra didžiulė problema. Bet ne mums. Mes tai pakeliame.
Mes vis dar toleruojame vogimą, korupciją, nesąžiningumą. Svarbiausia – žmogus turi pinigų. O jei turi pinigų – vadinasi, jis gudrus, moka suktis. Ir visai nesvarbu, kad tie pinigai yra pavogti (dažnai netiesiogiai iš pačių mūsų), išvilioti apgaule, sukaupti kitų gerovės sąskaita. Ir nors mes tai žinome, mes tiesiog užmerkiam akis. Negana to, mes netgi jais žavimės, tikime jais. Netgi renkame juos į valdžią. Su viltimi, kad kai jau kažką pavogs, tai ir mums gal atseikės? Svarbu dalinasi. Pinigai kvapo neturi.
Mes vis dar toleruojame melą, šmeižtą, mūsų pačių kvailinimą. Tik melas ir šmeižtas dabar dažnai yra pridengtas „kitokios nuomonės“ arba „laisvo žodžio“ skraiste.
O jei melas įpakuotas gražiose pažadų pakuotėse, tai mes su mielu noru jį graibstome ir valgome. Bėda ta, kad pažadai pasotina tik labai trumpam. Tada pasijaučiame apkvailinti, apgauti. Ir ką mes darome? Ogi laukiame ir pasiruošę vartoti naują melo produktą. Ir mums nesvarbu, kad gamintojas tas pats, produktas tas pats, ir rezultatas bus tas pats. Svarbu, kad pakuotė graži būtų. Pavyzdžiui, spindinti saulės spalva.
