Viešojoje erdvėje pasirodęs VšĮ „Respublikinė Panevėžio ligoninė“ vadovo Arvydo Skorupsko pasirašytas kvietimas į Likėnuose rugpjūčio 25 dieną vyksiantį šventinį renginį, skirtą Likėnų reabilitacinės ligoninės 85 metų jubiliejui paminėti, sukėlė nemaža erzelį tiek Likėnų ligoninės, tiek vietos bendruomenėse. Socialiniuose tinkluose pasirodė pasipiktinusių komentarų, esą Likėnai kaip sanatorija žinoma jau 133 metus, 1990 metais iškilmingai ir plačiai paminėtas jos šimtmetis. Nepasitenkinimo gaida nuskambėjo ir iš reabilitacijos ligoninės personalo, esą kas čia per jubiliejus, jei gydyklai jau per šimtą metų. Pasigirdo net tokia nuomonė, kad Panevėžio ligoninė, neseniai paminėjusi šimto metų jubiliejų, nenori būti jaunesnė už Likėnus, tai ir sugalvojo šią sukaktį.
Tokie samprotavimai gali kelti šypseną, tačiau iš kitos pusės rodo, jog žmonės neabejingi savo krašto praeičiai. Todėl svarstant, kokią gi sukaktį rengiasi minėti Likėnų ligoninė, verta kiek plačiau pakalbėti apie Likėnų, kaip gydyklos, istoriją.
Likėnų vardas neatsiejamai susietas su čia esančiais mineralinio vandens šaltiniais bei gydomuoju purvu, todėl minėdami šį vardą paprastai pirmiausiai galvojame apie ten įsikūrusią gydymo įstaigą. Turėję įvairų statusą – nuo dvaro iki kurorto, dabar Likėnai yra VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės filialas Likėnų reabilitacijos ligoninė.
Liudvikas Mečislovas Chodakauskas – kurorto įkūrėjas
Iki XX a. 4-ojo dešimtmečio dvaras ir kaimas buvo vadinami Lukėnais arba Smardone, nes sieringi vandens šaltiniai skleidžia supuvusio kiaušinio kvapą. Tačiau jau tarpukariu nusistovėjo kaimo vardas Likėnai.
Rašoma, jog Smardonės versmių mineralinis vanduo gydymui naudotas jau XVI amžiuje. Cheminę Likėnų mineralinio vandens sudėtį 1816 metais pirmasis ištyrė žinomas fizikochemikas Teodoras Grotusas, kuris konstatavo gydomąją vandens vertę. Tačiau tikruoju Likėnų kurorto įkūrėju reikėtų laikyti Biržuose 1872 – 1912 metais dirbusį gydytoją Liudviką Chodakauską, kurio rūpesčiu mineralinis vanduo buvo ištirtas Rygos politechnikos instituto laboratorijoje. Beje, Biržų rajone, Sebentiškio kaime, buvo jo sesers Marijos Joanos Chodakauskaitės-Chodakauskienės šeimos dvarelis. Jos dukra Sofija tapo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona, o dukra Jadvyga – Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio žmona. Ši aplinkybė vėliau turėjo nemažos įtakos kurorto atsiradimui 1934 – 1940 metais.
Smardonės šaltiniai buvo baronui K. Holšteinui priklausiusio Likėnų dvaro teritorijoje. L. Chodakausko paskatintas, verslininkas Lambrakas išsinuomojo dvarą. Jis pastatė nedidelį viešbutuką ir medinį vonių pastatą. Mineralinį vandenį jose šildydavo įkaitintais akmenimis. 1890 – 1890 metais čia gydėsi 168 ligoniai.
Tačiau 1891 metų pabaigoje vonių pastatas sudegė ir kurorto nebeliko.
Muziejaus „Sėla“ nuotr.
Kurorto atgimimas
Daktaras L. Chodakauskas staiga mirė 1912 metais, o apie Likėnus vėl prakalbta jau susikūrus nepriklausomai Lietuvos respublikai. 1924 metais Likėnų dvaras buvo išparceliuotas, apie 40 ha žemės atiteko Sveikatos departamentui. Jau po kelių metų Vidaus Reikalų Ministerija ėmėsi svarstyti Likėnų kurorto atkūrimo klausimus: „…dėl per mažo kiekio Lietuvoje sutvarkytų kurortų su tinkamomis sieros tynių voniomis, dėl kurios priežasties daug ligonių važiuoja užsienin ir bereikalingai išveža valiutą; susisiekimas su Likėnų dvaru yra gana patogus. (…) Steigiant Likėnuose kurortą (vonių įstaigą) būtinai reikalinga pastatyti iš pat pradžios 2 trobesius: vonių trobesį pačioms vonioms (tynėms) įrengti ir kitą trobesį gyventi kurorto ligoniams ir administracijai“. 1933 m. vasarvietės atstatymo rėmimas patvirtintas Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto tarybos posėdyje. 1934 m. kovo 6 d. patvirtintas mineralinio vandens dešimties vonių gydyklų projektas (inž. P. Viliūnas).
1937 metais pradėtos statybos. 1938 baigtas pirmas, o 1939 jau veikė abu gydyklų pastatai. „Vasarvietė be ypatingos reklamos šiemet sulaukė daug vasarotojų. (…) Nuo sezono pradžios ligi liepos mėn. pabaigos išduota 5.000 vonių, daugiausia dumblo.“ Atvykėliai apsistojo net už kurorto ribų, pas vietos ūkininkus ar Pabiržės miestelyje. (…) Jau ir ligonių kasos pradėjo savo narius, sergančius reumatu, siųsti čia gydytis“, – rašė laikraštis „Lietuvos aidas“ 1939 metų rudenį. Buvo ambicingų planų tolesnei kurorto plėtrai, bet netrukus užgriuvo sovietai, o vėliau karas.
Pokario plėtra
1946 metais Likėnams, kaip kurortui, suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas (panaikintas 1992 m.). Gydykla, 1948 – 2002 metais vadinta sanatorija, 1955 metais rekonstruota, pradėjo dirbti ištisus metus, išplėstas gydomųjų ligų sąrašas. XX a. septintame dešimtmetyje išgręžti arteziniai mineralinio vandens gręžiniai, aštuntame dešimtmetyje kasmet gydydavosi po 4000 ligonių. Kurį laiką prie Likėnų buvo prijungtas Pabiržės miestelis. 2002 m. sanatorija pertvarkyta į reabilitacijos ligoninę, kuri 2010 metais tapo Panevėžio ligoninės filialu.
Koks gi vis tik jubiliejus?
Kaip jau buvo minėta, 1938 metais pradėjo veikti gydyklos pirmasis korpusas. Būtent šios datos 85-metį ir ketinama paminti rugpjūčio 25 dienos renginyje. Tai patvirtino ir VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė komunikacijos specialistė Vaida Karalevičienė. Anot moters, niekas nebando kėsintis keisti ar kitaip iškreipti Likėnų gydyklos istoriją. O direktorius A. Skorupskas Respublikinės Panevėžio ligoninės Facebook paskyroje patikslina, jog „1938 m. seserų S. Smetonienės ir J. Tubelienės iniciatyva buvo atidaryta 1-oji Lietuvoje bendro profilio sanatorija, kuriai šiemet kaip tik 85 m. Tai yra dabartinis „Smardonės“ korpusas“.
