Šią savaitę Biržuose dominuoja ugnies ženklai. Ir apsireiškia jie svarbiausiose miesto vietose, kur į vieną vietą sueina visokių rūšių paveldas, energetiniai laukai ir palaukės, žodžiu, šiapusinis ir anapusinis pasaulis. Štai pirmadienį ugnies čakros atsivėrė prie seniausio miesto namo – Baltosios vaistinės. Tai, kad ugnis kilo tiesiai per lauko tualetą, tik rodo, kad statinys stovi tiesiai energetinių linijų susikirtimo centre – seniau žmonės žinojo, kur reikia svarbius objektus statyti.
Antradienį ugnis plazdėjo dar svarbesniame miesto taške – Biržų rajono savivaldybės kieme. Tokio vaizdo sukrėsti miestelėnai puolė spėlioti, ką šis ženklas galėtų reikšti.
Čia tautos nuomonės išsiskyrė. Regėdami puslankiu išrikiuotus savivaldybininkus, centre liepsnojančia ugnį ir apie ją vaikščiojančią moterį, romantikai, acto garintojai, laisvieji menininkai ir etnokultūrininkai tikino, esą tai senovės lietuvių ugnies užkalbėjimo apeigos. Ugnis – viena iš pagrindinių pasaulio stichijų, tai jėga, kuri persmelkia bei jungia pagrindines pasaulio sferas – dangų, žemę, požemį, užtikrina pasaulio egzistenciją – visai kaip savivaldybė. Anot žinovų, savivaldybininkai ten atlieka specialiąsias apeigas, kad jų galia rajonui nedingtų ir būtų dar stipresnė. Tiesa, kokios bus deginamos aukos, prognozuoti niekas nesiryžo.
Gerokai paprasčiau reiškinį vertino ūkininkai, sodininkai bei daržininkai ir kiti panašių luomų atstovai. Jie vienu balsu tvirtino, kad čia Joninių nakties treniruotė, kaip teisingai laužą kūrenti bei per ugnelę šokinėti. Pastarieji baiminosi, ar tik ne per vėlai pradėtas pasiruošimas, ar išmoks savivaldybės ilgakojės dailiai per žarijas galūnes mėtyti. Savo nuogąstavimus prelegentai grindė faktu, kad rudenį vyksiančiai Derliaus šventei savivaldybėje ruoštis pradėta dar žiemą, o dabar iki Joninių vos mėnuo su uodegėle liko.
Patys didžiausi kietaširdžiai ir cinikai nieko šventiško ar romantiško ugnyje nematė. Šašlykus ar mėsytę ant grotelių valdininkai keps, dabar laukia, kol anglys įkais, ir seilę varvina. Greičiausiai kokį bekoną kyšio gavo, ne kitaip. Čia valdžia, ką nori, tą daro, tai ne mes, paprasti žmogeliai – porino pastarieji.
Ginčų kilo ir dėl kitoje savivaldybės pusėje, prie paradinio įėjimo, sėdinčios moterų su krepšiais ir maišais grupės. Vieni galvą guldė, kad tai statisčių būrelis, kuris paprastos liaudies vardu turės pagarbinti valdininkus ugnies apeigų kulminacijoje. Kiti gi užsispyrę tvirtino, kad čia priėmimo pas valdžią laukia tos moterys, kurių tualetas pirmadienį supleškėjo.
O tiesa, kaip paprastai, per vidurį. Savivaldybininkai kieme klausė ir mokėsi, kaip teisingai gesinti ugnį gesintuvu – už kurio galo laikyti, ką spausti ir kur švirkšti. Pirmoji prietaisą drąsiai išbandė vicemerė Astra – tik balti dūmai iš ugniakuro parūko. Apskritai, švirkšti gesintuvais bandė daugiausia savivaldybės moterys. Tai teisinga ir logiška – ir gyvenime moterys daugiausia dvasinių gaisrų sukuria, o paskui juos gesina.
Paaiškėjo ir moterų grupelės prie durų paskirtis. Jos, pasirodo, gėlynus tvarkė ir pailsėti susėdo. Sakė, kad į ugnies šventę pakviestos nebuvo ir dalyvauti ten visai nesiveržė.
Sakoma, kad į reiškinius reikia žiūrėti per istorinę prizmę. O istorija liudija, kokie svarbūs yra ugnies suvaldymo įgūdžiai savivaldybės veikloje. Senieji savivaldybės darbuotojai dar mena laikus, kai darbe įvairiom progom buvo galima šio bei to gurkštelėti ir užkasti. Legenda pasakoja, kad kartą buvo parengtas kažkokio pokylio stalas tuometinėje civilinės metrikacijos salėje. Tais metais buvo labai madinga dešreles apipilti spiritu, uždegti, o taip pašildytas gardžiai kirsti. Taip atsitiko, kad dešrelių specialistas persistengė su degiu skysčiu, ugnis nuo dešrelių persimetė į stalą. Tuometinis administracijos direktorius kad suriaumos: „Kur žiūri civilinės saugos specialistas?!“ Specialistas tik strykt nuo kėdės, nusiplėšė švarką, užmetė ant dešrelių ir likvidavo pavojų. Štai ką reiškia įgūdžiai – ir gaisro nėra, ir balius nesugadintas.
