Biržų evangelinio tikėjimo krikščionių (sekmininkų) bendruomenėje – naujas vadovas. Bažnyčios pastoriumi paskirtas ilgametis šios bendruomenės narys ir tarnautojas Arminas Zybartas.
Arminas jau daug metų buvo bendruomenės vyresniųjų tarybos narys, diakonas. Tarnavo bažnyčioje prisidėdamas prie įvairios bažnytinės veiklos, pamokslavo.
Jis sako, kad kiekvienas žmogus turi nueiti savo kelią, kol ateina iki pašaukimo, suteikto pasitikėjimo ar rezultato.
„Yra kelias nuo pašaukimo iki jo išsipildymo. Kitą kartą reikia nueiti ilgą gyvenimo kelią, kad nusigludintų charakteris, būtų įgyta gyvenimo patirtis. Turi ateiti laikas, kai tampi tarsi tinkamas, kai Dievas meta tau iššūkį. Tada jau pats sprendi, ar sutinki ir priimi Jo suteiktą pasitikėjimą. Tarnauti Dievui ir žmonėms yra didelė atsakomybė. Reikia ne tik kalbėti ir mokyti, bet pirmiau pačiam stengtis taip gyventi. Tavo gyvenimas – kaip knyga, skaitoma ir žmonių, ir Dievo. Esu dėkingas už pasitikėjimą ir pasiūlymą“, – sako pastorius.
Kelias į tikėjimą
Arminas Zybartas – kilęs iš Panevėžio, užaugęs ant šio miesto ,,asfalto“. Jo tikėjimo kelias prasidėjo nuo Biržų evangelikų reformatų bažnyčios.
„Esu labai dėkingas tuo metu čia tarnavusiam kunigui Reincholdui Morui, kuris įdėjo pradmenis tikėjimo, ant kurio statomas mano gyvenimo statinys“, – sako Arminas.
Jis, kaip ir kiekvienas žmogus, negimė tikintis. Tiesiog tai tapo jo pasirinkimu.
Armino močiutė buvo nuo Papilio kilusi evangelikų reformatė. Ji anūką ragino konfirmuotis, priimti pirmąją komuniją. Jaunuolis tuo metu dar mokėsi mokykloje, kurioje buvo neslepiamas tam tikras požiūris į Dievą.
„Aš pagalvojau – dėl močiutės ramybės ir jos pažadėtų dovanų nueisiu“, – pasakoja Arminas, dėkingodamas Dievui, kad jį suvedė su kunigu R. Moru. Su šiuo kunigu iki šiol Arminas palaiko ryšį. Kai R. Moras būna Biržuose, net ir turėdamas daug veiklos, visuomet aplanko Armino šeimą. „Džiaugiuosi tuo ryšiu ir labai vertinu“, – sako pašnekovas.
Prieš konfirmaciją 16 metų jaunuolis skaitė vaikišką Bibliją paveikslėliuose. Tai sukėlė įvairių minčių apie Dievą. Konfirmacijos dieną Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje vaikinas užsimerkė ir iš visos širdies pasakė: „Dieve, jei esi, išmokyk mane tavimi tikėti“.
Arminas toliau gyveno įprastą gyvenimą. Sunkiais gyvenimo momentais, kai matydavo, kad pats ko nors savo jėgomis neįveiks, nuoširdžiai paprašydavo Dievo pagalbos. Po kiek laiko jis pamatė – atėjo pagalba, tam tikri, regis, neišsprendžiami dalykai išsisprendė.
„Supratau, kad Dievas liudija per darbus ir duoda atsakymus mano gyvenime. Supratau, kad Jis yra gyvas, realus, girdi žmogų“,- kalba pastorius.
Norėdamas daugiau sužinoti apie tikėjimą Arminas pradėjo savarankiškai skaityti Naująjį testamentą. Pradžioje buvo sunku viską suprasti, bet po truputį pažinimas ir tikėjimas augo. Pradėjo suktis mintys apie kunigystę, ėmė dažniau važiuoti pas kunigą R. Morą.
A. Zybartas išvažiavo mokytis į Jelgavos (Latvija) Biblijos institutą. Čia galėjo studijuoti bet kokių denominacijų tikintieji. Mokslas nebuvo nukreiptas į kokios nors konkrečios krikščioniškos bendruomenės tradicijas, bet biblines tiesas.
„Šioje mokykloje buvo padėti didžiuliai pamatai. Laikui bėgant supratau, kad žinau dalykų, kurie nesiremia tik tradicijomis. Man tikėjimo kelias buvo arčiau Šventojo Rašto, norėjosi išgryninto tikėjimo“, – kalbėjo A. Zybartas.
Su skaudančia širdimi Arminui teko palikti evangelikų reformatų bendruomenę. „Supratau, kad mano buvimas įneš sumaištį į bažnyčios gyvenimą dėl mano požiūrio tam tikrais klausimais“, – sako jis. O dabar yra dėkingas, kad per ją rado Dievą.
Arminas sako, kad tuo metu laikas buvęs ypatingas – tai tautos dvasinio prabudimo laikas. Budo žmonės dvasioje, ieškojo Dievo, gręžėsi į Jį, tuo pačiu budo ir visa tauta. Buvo nuostabus atgimimo laikas. Be dvasinio prabudimo, anot Armino, nebūtų buvę ir mūsų tautos laisvės.
„Prisijungiau prie sekmininkų bažnyčios, kuri man artima. Stengiausi gyventi su Dievu, kiek galėdamas Jam tarnaudamas“, – sako A. Zybartas.
Svarbiausia palaikymas – iš šeimos
Vos susituokęs Arminas turėjo išeiti į tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tuo metu gimusiai dukrytei buvo vos dešimt dienų.
„Mačiau, kad pasirinkau nepatogaus gyvenimo kelią, likdamas prie širdžiai brangių tikėjimo dalykų. Jei būčiau likęs evangelikų reformatų bažnyčioje ir siekęs kunigystės, man nebūtų reikėję tarnauti kariuomenėje. Nesigailiu jokių gyvenimo išbandymų, nes matau Dievo ranką visuose, kad ir sunkiuose, gyvenimo etapuose. Jei nebūtų reikėję praeiti kažkokių dalykų, nebūčiau toks, koks esu. Mačiau Jo pagalbą, apsaugant nuo nelaimių ir nesėkmių, taip pat mažesnių ir didesnių stebuklų. Net išėjęs iš komforto zonos jaučiau Dievo palaimą ir apsaugą“, – kalba pastorius.
Vėliau Armino gyvenimo kelias susiklostė taip, kad jis dirbo įvairius darbus – teko padirbėti ir užsienyje. Buvo sunkių laikų, kai nebuvo darbų, tinkamų algų, šalyje buvo krizė. Bet dabar galima būti dėkingiems ir vertinti tai, kas turima.
Visą laiką šalia Armino buvo žmona Edita, su kuria kartu jau 31 metus.
Gavęs pasiūlymą tapti bažnyčios vadovu Arminas atsakyti pažadėjo tik po to, kai pasikalbės su savo žmona.
„Jei nebūtų palaikymo iš šeimos darbuotis, skirti laiką, nebūtų nieko. Esu dėkingas Editai, ji patikino, kad mane palaikys. Jei šeimoje bus nesutarimas, nepritarimas, nieko nebus. Tai svarbiausias klausimas po pašaukimo“,- sako Arminas Zybartas.
Susituokę jauni, dvidešimtmečiai, jie niekada nesigailėjo. Laukė vaikų, gyveno įprastą gyvenimą.
Visi trys poros vaikai jau suaugę, gyvena Lietuvoje.
Vyriausia Gabrielė gyvena Panevėžyje, seneliams padovanojo dvi anūkes, Vilniuje gyvenantis Edvardas – anūką. Jaunėlė Beata dar studijuoja Vilniuje.
„Mes su žmona visuomet kalbėjome, kad reikia ne vieno vaiko, nes jei kuris išvyktų gyventi į užsienį, šalia liktų kiti“,- sako Arminas.
Turėdami tris anūkus, jie abu jaučiasi turtingais seneliais, o gyvenime dar norėtų nuveikti daug gerų dalykų.
Nereikia žmogiškos garbės
Arminas Zybartas sako, kad Biržų evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenė per tiek metų transformavosi, kad įgytų tą pavidalą, kuris yra dabar. Už tai dėkingas Dievui ir buvusiam pastoriui Linui Šnarui už jo darbą.
„Bažnyčia – tai gyvų žmonių susirinkimas, gyvas organizmas. Metų metais tikėjimo kelias atveda prie gilesnio, platesnio Dievo pažinimo, tai atsispindi bendruomenėje, jos augime ir transformacijoje. Tai nėra didelė bendruomenė, bet ji yra veiksni. Pas mus bažnyčioje nariai yra tie, kurie aktyvūs savo tikėjime. Per ilgą laiką nemažai žmonių yra pabuvoję pas mus bažnyčioje. Tikiu, kad vienaip ar kitaip prisilietę prie bažnyčios gyvenimo žmonės atėjus momentui žinos, ko šauktis, ir grįš prie tikėjimo Dievu“,- kalba pastorius.
„Nereikia man tos žmogiškos garbės. Kas prieš daugelį metų man buvo svarbu, liko ir dabar. Tiesiog tarnauju Dievui“,- sako naujasis bažnyčios vadovas.
Ką savo pamoksluose daugiausia kalba dvasininkas?
„Svarbiausia yra Evangeliją. Dievas myli kiekvieną. Kristus mirė už visus žmones, Dievo sūnus mirė ant kryžiaus, teisusis už nusidėjėlius. Jis ne tik mirė už mūsų nuodėmes, bet prisikėlė, kad tikėdamas Jį kiekvienas gautų nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Be tikėjimo Jėzumi Kristumi žmogus negali ateiti pas Dievą. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Esu dėkingas Dievui, jog jam rūpėjau net tada, kai nebuvau net vertas Jo meilės“, – sako jis.
Pastorius kiekvieną kartą ruošdamasis pamokslui meldžiasi ir prašo Dievo, kad į širdį ateitų Jo žodis, kuris aktualus tai dienai, laikmečiui ir situacijai.
Tai svarbu, priklausomai, kokiame kelio tarpsnyje yra bažnyčia, su kuo žmonės susiduria gyvenimo kelyje – tokius žodžius Dievas ir įdeda, kad paguostų, padrąsintų, pamokytų, stiprintų tikėjimą.
„Turim suprasti, kad ne žmogaus tarnystės pozicija bažnyčioje jį gelbsti, o asmeninis tikėjimas. Dievas žiūri į žmogaus širdį. Svarbiausias yra tavo santykis su Dievu“,- kalba jis.
Jei neįveikia socialiniai darbuotojai
Arminas Zybartas turi pareigų ir pasaulietiniame darbe. Jis yra viešosios įstaigos „Vaiko užuovėja“ socialinės įtraukties koordinatorius ir ūkvedys.
Darbo su žmonėmis patirtį turi ir jo žmona Edita. Ji yra dirbusi vaikų dienos centre užimtumo specialiste, socialinių paslaugų centre individualios priežiūros darbuotoja. Šiuo metu ji mokosi floristikos.
Pašnekovas mano, kad valstybė skiria labai daug lėšų ir pajėgų socialiniam darbui, ir tuo džiaugiasi. Tiesa, kiti matydami, kad pasikeitimai nedideli ir negreiti, nusivilia, klausia, kam čia to reikia. Bet jei kai kuriems pagalbą gaunantiems žmonėms gyvenimas pasikeičia, tai yra gerai.
Jis mano, kad reikia skirti dėmesio, finansinių ir dvasinių resursų tiems, kam sunkiau sekasi gyvenime. „Čia valstybės ir bažnyčios požiūris sutampa“, – sako dvasininkas.
Kitas klausimas – kur nesėkmių priežastis? Arminas mano, kad labai svarbus ir tikėjimas Dievu. Kai žmogiškos pastangos nebegali padėti, tą lengvai gali padaryti Dievas, jei tik žmogus su atgaila gręžiasi į Jį.
„Visuomenėje yra daug žmonių, kuriems reikia Evangelijos. Tai yra pagrindinis bažnyčios darbas ir tarnystė – skelbti Evangeliją“,- sako pastorius.
Laimina ir miestą
Ką asmeniškai Arminui Zybartui reiškia tikėjimas?
„Gyvenimą. Be tikėjimo negali pažinti Dievo. Be Dievo nėra gyvenimo. Tikėdamas tu gali pažinti, kad Dievas yra. Tik pagalvokime – ar gali tokia tobula kūrinija atsirasti be niekieno rankos?“ – svarsto A. Zybartas.
Melsdamasis jis pirmiausia prašo Dievo, kad Jis vestų ir padėtų išlikti tikėjimo kelyje. Anot dvasininko, visa bažnyčia meldžiasi už Biržų miestą, laimina jį, juk, pasak Biblijos, ,,Teisiųjų laiminamas miestas kyla…“
„Prašau Dievo, kad jį pažinčiau dar labiau. Per Šventąjį Raštą kasmet atsiveria vis nauji dalykai. Tebesinori Jį geriau pažinti, patirti. Jo neišragausi, neišsemsi, neišmatuosi, Jis – visas gyvenimas ir amžinybė“,- kalba Biržų evangelinio tikėjimo bendruomenės pastorius.
