Praėjusį šeštadienį Biržų kultūros centre skambėjo valsai, polkos ir fokstrotai. Juos griežė 51-osios armonikininkų šventės „Aukštaitijos armonika 2023“ muzikantai.
Armonikininkai – lyg tie paukščiai, grįžtantys į savus kraštus. Jau įprasta, kad pavasarį ar vasaros pradžioje jie ima į rankas savo armonikas ir suka į Biržus. Ne paslaptis, jog dabar panašių švenčių nestinga, bet į mūsų kraštą griežėjus traukia sena tradicija save parodyti ir į kitus pasižiūrėti, žiūrovų širdis pralinksminti. Tiesa, jau nė pusės senųjų muzikantų nebėra. O naujų mažokai uždera…
Šįmet sugužėjo keturiolika armonikininkų. Vyresnieji tik galvas lingavo, prisimindami laikus, kai į Biržų kultūros centro sceną lipdavo kone aštuonios dešimtys armonikos mylėtojų. Iškart pasigesta muzikanto Jono Karinausko ir į šimtmetį artėjančio Leono Petronio, kuris šventes praleisdavęs tik išskirtiniais gyvenimo atvejais. Guostasi tuo, jog šie puikūs armonikininkai į visus žvelgia iš nuotraukų.
Pirmoji žiūrovams šįmet lenkėsi Pakruojo krašto dukra Skaistė Poškutė. Septyniolikmetė šventėje dalyvavo jau šeštąjį kartą. Jos valso ir polkos melodijos iškart pakerėjo klausytojus. Apie meno vadovės kelią kartais pasvajojanti mergina „Šiaurės rytams“ prisipažino irgi norėjusi išvysti vyriausią Biržų armonikininką L. Petronį, nes jai patinka jo melodijos, ištikimybė armonikai ir grojimo stilius. Be to, Skaistė, kaip kadaise Leonas, svajoja apie smuiką… Tik va, mokytojo neturi.
Linkuvos gimnazijos devintokas Audrius Poškus, į Biržus atvykęs antrą kartą, stengėsi neatsilikti nuo sesutės. Antrus metus muzikuojantis vaikinas neslėpė, jog groti jam smagu, ir džiaugėsi, kad su muziką studijuojančia sese Skaiste gali ne tik kartu griežti, keliauti į šventes, bet ir kalbėtis apie muziką.
Iš Pakruojo atvažiavo ir armonikininkė Nijolė Žiaunienė. Ji šventėje grojo jau 48 kartą. Pati renginius organizuoti mėgstanti muzikantė šįmet į Biržus atsiviliojo nuo vaikystės armoniką „čiupinėjančią“ žemaitę iš Ariogalos (Raseinių r.) Nijolę Pabarčienę.
Žiūrovus linksmino ir šeiminis duetas iš Pasvalio krašto – Stasė ir Stasys Pociai.
Biržietis Romas Sinica, su armonika draugaujantis nuo 1951 metų, šįmet švenčia devyniasdešimtmetį. Renginio vedėjos Jūratės Garnelienės klausiamas, ar nereikia pagalbos užlipti į sceną, atsakė trumpai –„dar jaunas“. Šmaikštauti linkęs muzikantas guodėsi tik dėl to, jog „vienas likęs, meilės nebėra.“
Šventei Biržuose ištikimas rokiškėnas Vytautas Dagys pirmiausiai džiaugėsi savo „prieš 140 metų Peterburge pagaminta“ armonika. Po muzikavimo vyras apgailestavo, jog išretėjo jo kraštiečių, puikių muzikantų būrys. Seniau, pasak V. Dagio, į Biržus važiuota dviem automobiliais, o dabar atvykę tik dviese su kraštiečiu Jonu Burdinavičiumi. Vytautas Dagys svarstė, kodėl mažuose miestuose jauni žmonės nesimoko groti senaisiais instrumentais, kodėl jie ieško lengvų gyvenimo kelių. Pasak griežėjo, šaunių jaunų muzikantų gausiau esama Vilniuje ar Kaune.
Iš paties Vilniaus į Biržus atvyko nuo šešerių metų armoniką virkdantis Fulgentas Jaliniauskas. Šventėje jis grojo pirmą kartą, užtat galėjo didžiuotis seniau į mūsų miestą atskridęs lėktuvu.
Penktąjį kartą Biržuose grojo linkuvietis (Pakruojo r.) Stasys Kurmis. Penkiasdešimt metų griežiantis muzikantas pastebėjo, jog jo armonika dukart už jį vyresnė.
Biržietis Leonas Bičiūnas į šventę atskubėjo ne tik su armonika rankose. Jis kultūros centrui padovanojo savo rankų darbo kankles. Meistras džiaugėsi praėjusią žiemą į gyvenimą išleidęs atkurtus keturis smuikus, suremontavęs keletą „nukankintų“ armonikų.
Šventę užbaigė biržiečiai armonikininkai Robertas Rumpis ir Vytautas Kavaliauskas. Muzikantas Vytautas „Gegutės valsą“ skyrė buvusiems aktyviems kultūros darbuotojams Onutei Jurkonienei ir Antanui Varkaliui.
Į renginio dalyvius mintimis apie armoniką kreipėsi Biržų trečiojo amžiaus universiteto skaitovės, dainavo Biržų kultūros centro folkloro ansamblio „Dijuta“ vaikai bei Obelaukių saviveiklininkai.
