Ši istorija apie Skrebiškių kaime gyvenantį meistrą. Bedalio pavardę turintis Rimantas bedalyste skųstis negali – jis yra turtingas žmogus. Turintis auksines rankas ir auksinę širdį.
„Lengvas jis žmogus. Smagus, linksmas, su humoru. Auksines meistro rankas turi – ką paims, tą padarys, viską sugeba. Daug kartu dirbome, tačiau nė karto nebuvome susipykę, visada rasdavome kompromisą. Kur reikia, visada pagelbėja – ar Skrebiškių koplyčią atstatant, ar renginius ruošiant, dekoracijas gaminant, visada Rimanto pagalbos sulauksi“, – gerų žodžių kraštiečiui Rimantui Bedaliui negaili Skrebiškių kaimo kultūros darbuotoja, visuomenininkė Marytė Undzėnienė.
Taip sutapo, jog su Rimantu Bedaliu kalbėjome jo gimimo dieną. Vyrui tądien sukako 63 metai. Tačiau energingam ir jaunatviškai atrodančiam Rimantui drąsiai galima duoti dešimtmečiu mažiau.
„Rytais tai mane šuo išvedžioja. Pratraukia kaip su arkliais, visus sąnarius išlanksto“, – prakalbus apie visokius su amžiumi atsirandančius skausmelius ir negalavimus sako Rimantas, rodydamas į voljere vaikštinėjantį gražuolį haskių veislės šunį.
Kelias į Skrebiškius
Rimantas kilęs iš Pasvalio krašto, kuris, kaip žinia, garsėja darbščiais, energingais ir talentingais žmonėmis.
Šeimoje augo trys broliai ir sesuo, Rimantas buvo jauniausias. „Vieno brolio jau nebeturiu, sesuo gyvena Linkuvoje, o brolis liko tėviškėje“, – sako vyras. Mokėsi jis Panevėžyje, įgijo staliaus-statybininko specialybę. Pasvalyje dar įgijo vairuotojo profesionalo teises. Tarnavo sovietinėje armijoje Baltarusijoje, ten patyrė sunkią kojos traumą.
„Buvau prieš kelerius metus ligoninėje daryti rentgeno nuotraukos. Išbėga iš kabineto medikė, kuri fotografuoja, ir klausia, kuris čia Bedalis. Aš, sakau. Ji žiūri į rentgeno nuotrauka, o ten kelio girnelės nematyti. Ji pas mane plastikinė įdėta, jos rentgene nematyti. Ramiai, sakau, viskas tvarkoje. Ne pirmas kartas“, – juokiasi vyras.
Grįžęs iš kariuomenės kelerius metus dirbo Daujėnų kolūkyje vairuotoju, panašiai tiek pat – gaisrininku. O tada atsitiko tai, kas beveik visiems vyrams nutinka – atsirado gyvenimo moteris.
Būsimoji žmona Alma tada dirbo Daujėnų kultūros namų direktore.
„Jei nebūčiau su ja susipažinęs, tai į šitą tundrą nebūčiau pakliuvęs“, – kikena Rimantas. Žmonos mamai sušlubavo sveikata, reikėjo artimųjų pagalbos. Taip susiklostė, kad jauna šeima 1987 metais persikėlė gyventi į žmonos tėviškę – Skrebiškius.
Čia metus Rimantas dirbo vairuotoju, tada po truputį ėmė kurti stalių dirbtuves. Jokių staklių pradžioje nebuvo, bet palengva veikla įsibėgėjo, atsirado reikalingų įrengimų. Kai griuvo kolūkiai, vyrai, savo bendrovę įkūrę, gamino įvairius stalių gaminius. Darbo pakako, tačiau gal po trejų metų kompanija išsiskirstė. „Pradėjo visi tik klojimus ir daržines statyti, langų, durų bei kitų rimtesnių dalykų niekam nebereikėjo“, – sakė Rimantas, vardydamas įmonės užsidarymo priežastis.
Vyras sakė, jog jam teko gaminti net karstus, o vieną ir pačiam užkasti. „Kartą pakeliu naujo karsto dangtį – o jame žiebtuvėlis guli. Mat iš vakaro su vyrais kiek pasisėdėjome, tai vienas buvo atsigulęs karsto pasimatuoti. Jam žiebtuvėlis turbūt ir iškrito“, – jau dešimtmečių senumo linksmus nutikimus mena Rimantas.
Po bendrovės likvidavimo dirbtuves perėmė Rimantas. Dirbant vienam užsakymų pakako. Be to, reikėjo skirti laiko ir turimam 15 hektarų ūkiui.
Už vairo po pasaulį
Po bendrovės užsidarymo Rimantas kiek padirbėjo UAB „Agaras“, o vėliau metus dirbo tolimųjų reisų vairuotoju.
„Pirmas reisas – į Beslano miestą, Šiaurės Osetijoje. Klebonas Virgilijus Liuima išleisdamas į kelionę mus peržegnojo ir išriedėjome. Niekam nelinkėčiau ten važiuoti. Mes važiavome dviese – du sunkvežimiai. Buvo 2005 metai, gruodžio pradžia. Kol nuvažiavome iki Maskvos, viskas užšalo, net ir mūsų sunkvežimių kuras. Keliai buvo užpustyti, aplink avarijos, kamščiai. O nuvažiavus iki Rostovo prie Dono – jau pavasariu dvelkia. Artėjant prie Osetijos, mus stabdė ir kratė už kiekvieno posūkio, už kiekvieno kalniuko. Visi patruliai su karininkų antpečiais, visi ginkluoti automatais, visi Čečėnijos karo veteranai. Kratė, kabinėjosi prie įvairiausių dalykų, akivaizdžiai norėjo gauti pinigų. O mūsų krovinys – kamščiai putojančio vyno buteliams užkimšti. Mano „fūra“ buvo prikrauta plastikinių kamščių, o kolegos – vielinių jų tvirtinimų. Krovinys buvo atsiųstas iš Vokietijos, Lietuvoje tik persikrovėme. Jis esą buvo skirtas buvusio premjero Adolfo Šleževičiaus alkoholio gamyklai.
„Teko ir daugiau kartų į Rusiją važiuoti, bet tokio kito reiso nebuvo. Važinėjau po Skandinaviją, kitas Europos šalis, buvo įdomu. Bet žmonai pabodo gyvenimas be nuolatinės vyro pagalbos ūkyje. Todėl nuo 2006 metų pradėjau dirbti Biržų savivaldybės priešgaisrinės apsaugos tarnyboje, kur ir iki šiolei dirbu“, – pasakoja R. Bedalis.
Pradžia – Daujėnų gaisrinėje
Rimantas ne tik staliaus darbus dirba, bet ir tekina bei drožinėja medį. Pats nebesuskaičiuoja, kiek medinių medalių įvairioms progoms prigamino.
„Buvo vienu metu užėjusi tų medalių mada, ne po vieną – dešimtimis reikėdavo pagaminti. Patį medalį ištekinti nėra sudėtinga, tačiau užrašus ar kokį paveikslėlį kiekviename reikia išpjaustyti rankomis. Vienai močiutei šimto metų jubiliejaus proga medinį ženklą teko gaminti“, – pasakojo vyras, rodydamas nedideles gudrybes, kaip padaryti, kad raidės ir užrašas ant medalio būtų taisyklingi ir simetriški.
Paklaustas, kada pajuto, jog gali imtis meno darbų, Rimantas daug nemąsto: „Daujėnuose, kai dirbau gaisrinėje, gal kokiais 1985 metais. Dirbo gaisrinėje toks tautodailininkas Jonas Jasilionis, kažkada buvęs kolūkio pirmininkas. Iš jo patarimų ir pamokymų gavau.
Ten ir pradėjau bandyti drožinėti, pats iš visokių geležų įrankius gaminausi. Juk tada jokio padoresnio įrankio drožinėjimui nebuvo, elementarų skalpelį vos ne vos iš brolienės veterinarės išmonijau. Po šiai dienai tarnauja, tiesa, jau gerokai sugaląstas.“ Vyras sako, kad ir piešimas, ir braižyba jam sekėsi nuo mažens.
Naujos patirtys
Gyvenimas priverčia išmokti ir naujų dalykų. „Kai atsikėlėme čia gyventi, gal kokiais 1988 metais man teko padėti ir Skrebiškių koplyčios langus, ir duris skliautuose keisti. Dabar ir tie jau supuvo. Tai buvo pirmas koplyčios remontas. Visas koplyčios altoriaus papuošimas buvo uždažytas. Parsivežiau tą viršutinę lentą į namus, pradėjau šveisti – žiūriu, kad piešinio kontūrai lenda. Atnaujinau Dievo akį, viršuje buvusį numuštą kryželį padariau.
Nežinau, kaip čia ta Marytė mane prisiviliojo. Ir žmona, ir aš ėjome koplyčios tvarkyti. Gal poros metų laisvalaikį šiam reikalui atidaviau. Aišku, pradžioje buvo talkos, žmonių daugiau ten dirbo, kol viską išvalė. Lubas ir sienas broliai Vedlūgos nudažė. O štai grindis, altoriaus apdailos darbus tai mes su Maryte darėm. Sekasi kažkaip mums sutarti. Dažėme, dekoravome. Kartais buvo ir taip, kad perdaryti reikėjo – ne ta spalva pasitaikė“, – apie Skrebiškių koplyčios atnaujinimo darbus pasakojo vyras. Rimantas neslepia, kad kai kurių dekoravimo vingrybių mokėsi žiūrėdamas „YouTube“ kanalą. „Ten visokių naudingų patarimų ir pavyzdžių gali surasti“, – rimtai į kitų žmonių perduodamas patirtis žiūri Rimantas.
Jis restauravo ir koplyčioje surastas senas aukštas medines žvakides, dabar žvakės jose žiba per didžiąsias šventes. Dar dvi tokios pat žvakidės laukia meistro rankų.
Kryžiai
Teko Rimantui daryti ir medinius kryžius. „Gajūnuose kryžių užsakė tokie vyrai, visi buvę komunistai, gal kokias gyvenimo kaltes išpirkti norėjo“, – juokiasi vyras. R. Bedalio daryti kryžiai stovi Skrebiškiuose, Papilyje. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje stovi jo 2012 metais sukurtas Pavasarininkų kryžius. „Žemietis Stasys Kvedaras šitą kryžių padaryti paprašė, mat senasis jau buvo visai supuvęs. Pašventino kryžių šviesaus atminimo dekanas kunigas Dalius Tubys“, – dešimtmečio senumo darbus mena Rimantas.
O Skrebiškių kapinių kryžius pagamintas iš maumedžio. „Augo tas maumedis prie Papilio gaisrinės. Kai medis nudžiūvo, parsivežiau kamieną ir padariau kryžių. Gaila, pats jo šventinime būti negalėjau – susižeidęs koją gulėjau Biržų ligoninėje“, – kalbėjo vyras.
Triūsia dvaro rūme
Rimantas mielai aprodė savo dirbtuves, įkurtas buvusio Kraštų dvaro didžiuliame mediniame pastate. „Nors aš Bedalis, bet turiu dvarą“, – linksmai praneša vyras, vedžiodamas po gamybines patalpas. Statytas 1898 metais pastatas kadaise buvo dvaro gyvenamasis namas. Sovietmečiu kurį laiką čia buvo kolūkio kontora, vėliau rūmas praktiškai buvo paliktas likimo valiai. Statiniui, ypač stogui, reikėtų remonto, bet tai būtų didžiulis ir labai brangus darbas.
„Dvaro paskutinio savininko Griuntalio sūnus čia atvažiuodavo. Jis gyvena Amerikoje, bet dabar jau kuris laikas nebuvo. Bene 1937 metais gimęs žmogus, jau gal amžius nebeleidžia keliauti. Bet žmoną turi jauną, gudrus senis… Lietuvė, kažkur iš Žemaitijos kilusi“, – šmaikštauja vyras. Pasak Rimanto, pradžioje svečias buvo užsimojęs dvaro gyvenamąjį namą restauruoti, tam reikalui net pasikvietė specialistus. Šie matavo ir skaičiavo, bet išgirdęs atstatymo darbų kainą, amerikonas sumanymo atsisakė.
Dabar, anot Rimanto, staliaus darbų žmonėms nedaug reikia. „Atsiveža po kelias lentas nuobliuoti iš aplinkinių gyvenviečių, ir viskas. Anksčiau stirtos pjuvenų prie dirbtuvių susikaupdavo, reikėdavo samdyti žmogų, kad išvežtų. Gamtosaugininkai net baudą buvo paskyrę“, – pasakoja vyras.
Anksčiau staliaus gaminių užsakovai važiuodavo iš įvairiausių vietovių. „Orvydų sodybai duris gaminau, Vilniuje vienai kavinei senamiestyje dariau ir duris, ir stalus ir suolus. Mano gamintos durys pasklidusios turbūt po visą Lietuvą. O apie Biržus tai nėra ką ir kalbėti“, – pasakojo meistras. Nors sakyti, kad visiškai niekam staliaus paslaugų nebereikia, būtų netiesa. Rimantas rodo ruošiamą medieną – iš jos gims užsakytos nestandartinės medinės durys.
Prie dvaro namo augusios liepos aukštai nupjautame kamiene dūzgia bitės. „Liepą teko nupjauti, o drevėje gyvenusios bitutės paliko. Dabar kaip avilyje gyvena. Pernai ir medaus šiek tiek iš jų gavau“, – dar vienas dvarvietės gyventojas rodo vyras.
Vienintelis Rimanto ir Almos sūnus Andrius gyvena Vilniuje, dirba dujotiekių statyboje. „Anūkų dar neturime, bet būsimas jų mamas vis atveža parodyti. Jau kurį laiką vis su ta pačia atvažiuoja“, – Rimantui apie rimtus dalykus be humoro dozės kalbėti nepavyksta.
„Nesigailiu to laiko ir darbo, koplyčiai ar kitiems bendriems kaimo reikalams atiduodamo. Taip pripratau, kad, jei ilgiau nepaskambina Marytė, man jau neramu, kažkokios veiklos trūksta“, – atsisveikindamas kalbėjo R. Bedalis.
P. Gudo ir M. Undzėnienės nuotraukos
