Taip jau nutiko, kad apie Didžiojoje Britanijoje gyvenančios biržietės, Londono muzikinės grupės PEPI POP vadovės, dviejų vaikų mamos Erikos Aukštuolytės-Jančiauskienės gyvenimo patirtis ir svajones kalbėjomės Lietuvos soduose nokstant jos išsvajotiems baltiniams obuoliams. Erika trumpam grįžo į Lietuvą, kad susitiktų su artimaisiais ir draugais, kad įkvėptų tėvynės oro ir savo vaikams parodytų kraštą, kurio laisvės siekį Baltijos kelyje liudijo ir jų būsima mama, tuomet dar penkiametė mergaitė.
– Erika, prisiminkite tą laiką, kai palikote Lietuvą ir išvykote į užsienį…
– Į Londoną laimės ieškoti išvažiavau 2006 metų rugpjūčio pirmąją… Tuomet jau buvau baigusi ne tik Biržų Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklą, bet ir Panevėžio kolegijos muzikos fakultetą. Anglijoje buvau pasiruošusi dirbti bet kokį darbą. Iš pradžių teko patirti įvairių išbandymų. Apsigyvenau kambaryje, kuriame buvo įsikūrę net dvylika žmonių. Kasryt prie tualeto nutįsdavo eilutė laukiančiųjų. Nuomos kaina kiekvienam – 250 svarų už mėnesį.
Dirbau ir kambarine viešbutyje, ir lanksčiau reklamas pašte… Susipažinau su daug žmonių, patyriau įvairių kuriozų… Viešbutyje vadybininke jau seniau įsidarbinusi lietuvė stengdavosi sumenkinti, šaipydavosi, kodėl nedirbu mokytoja, nors esu baigusi mokslus… Patyriau pavydą. Ji, tikrindama svečiams paruoštus kambarius, suplėšydavo patalynę, o mane kviesdavo pasiaiškinti. Tais laikais, bendraujant su Londono lietuviais, jautėsi jų šaltumas, susiskaldymas tarpusavyje, pesimizmas, pyktis, pavydas vieno kitam. Prieš išvažiuodama į Angliją tikėjausi visai kitokio bendravimo su tautiečiais. Aš turėjau tik vieną tikslą – užsidirbti ir grįžti į Lietuvą.
– Lietuvis lietuviui niekada nepadės?
– Tais laikais šalia lietuvių jauteisi vienišas, labiau galėjai tikėtis, jog pirma pasijuoks… Bet gyvenimas užsienyje žmones keičia.
Žinoma, ir dabar visko pasitaiko, nors lietuvių bendruomenė kasmet vis gausesnė ir galima jaustis vis saugiau.
Lietuviai labiau gelbsti vieni kitiems. Draugauja šeimos, net vieni kitų vaikus pasaugo.
Tai tarsi mažas branduolys, suburtas tam, kad nepamirštume tradicijų, kad susėstume prie šeimos stalo, kur bebūtumėme – ar Anglijoje, ar Amerikoje.
– Kai kurios patirtys liūdina?
– Sutikau įvairių žmonių – ir gerų, ir blogesnių – iš visų jų ko nors pasimokiau. Lietuviai mėgsta, kad jiems viskas būtų paruošta, kad viskas būtų „padėta ant lėkštutės“. Deja, kas lengvai gaunama, paprastai nevertinama. Tai matant, man kildavo visokių minčių… Bet juk paliūdėti ir paverkti yra žmogiška. Man skauda, kai matau, jog žmogus su kitu žmogumi elgiasi negražiai, neteisingai. Nekenčiu melo. Stengiuosi atsiriboti nuo negatyviai, pesimistiškai mąstančių žmonių. Aš esu optimistė.
– Ir stengiatės puoselėti lietuvybę tarp svečioje šalyje gyvenančių tautiečių?
– Jau keturiolika metų dirbu muzikos mokytoja, iš jų devynerius praleidau Londono lituanistinėje mokykloje „Mano pirmieji mokslai“. Dėsčiau lietuvių kalbą ir muziką. Mano tikslas buvo ne tik išmokyti dainuoti, stengiausi išmokyti dainuoti lietuviškai. Ir ne tik dainuoti, bet ir žaisti, kalbėti, kurti…
Ilgai svajojau apie savo verslą ir, išėjusi iš mokyklos, 2017 metų lapkričio 14 dieną įkūriau savo muzikinę grupę PEPI POP. Pavadinimas kilo nuo Pepės Ilgakojinės personažo, kuris buvo mano pagrindinis personažas visus dešimt metų, kada vesdavau lietuvaičių vaikų gimtadienius lietuvių kalba.
Dabar pakviesti koncertuojame Lietuvos ambasadoje Londone ir kitur, kartu giedame Lietuvos himną, dalyvaujame konkursuose, švenčiame kartu su tėveliais.
– Ar vaikai noriai mokosi gimtosios kalbos, ar jų tėvai stengiasi išsaugoti ir perduoti atžaloms tradicijas, papročius?
– Vaikai noriai kalba angliškai… Yra mišrių šeimų, kuriose daugiau bendraujama anglų kalba. Bet būna ir šeimų, kur abu tėvai lietuviai, bet namuose dominuoja anglų kalba, vaikai šneka lietuviškai su ryškiu anglišku akcentu. Kitos šeimos yra priėmusios sprendimą, jog namuose bendraujama tik lietuviškai. Taip stengiamasi nepamiršti gimtosios kalbos. Jie sako, jog seneliai Lietuvoje labai džiaugiasi galėdami su anūkėliais pasišnekėti.
Aš stengiuosi į mokyklėlę pritraukti kuo daugiau mokinių.
Dabar muzikine veikla yra susidomėję apie aštuoniasdešimt įvairaus amžiaus vaikų. Tariamės, jog per pamokėles nebus nė vieno angliško žodžio. Vaikai „renka“ pliusiukus, apdovanojami prizais. Prieš dainuodami mokiniai stengiasi „pralaužyti“ liežuvį sekdami pasakas be galo, išbandydami greitakalbes.
– Kuo skiriasi vaikai ir jų auklėjimas dabar užsienyje ir Jūsų vaikystėje?
– Mums sakydavo: „Pradėjai – pabaik“. Mes buvome disciplinuoti. Šiuolaikiniai vaikai bijo darbo. Jie nori viską gauti lengvai. Grįžta vaikas namo po pusantros valandos dalyvavimo klipo kūrime ir paaiškina, jog jis labai sunkiai dirbo, labai pavargo. Mamytė tuoj pat paskambina ir pasako: „Ačiū. Nebelankysim“. Tačiau yra daug mamų, kurios padeda mažyliams ne tik paskaitinėti lietuviškas knygeles, bet ir mokytis dainų tekstus. Juk ne tik mokytojas turi stengtis plėsti jauno žmogaus gimtosios kalbos žodyną.
– Iš kur Jumyse tiek optimizmo ir noro padėti kitiems?
– Man mama kartais sakydavo, jog aš „iš kito pasaulio“. Gal didžiausia optimistė buvo močiutė Erena Aukštuolienė… Tėtis irgi linkęs visiems padėti…O aš eidama miegoti niekada neišjungiu telefono, kad kiti galėtų pažadinti, jei prireiks pagalbos.
Prisimenu, kaip besimokydama mokykloje dalyvavau trisdešimties valandų gerų darbų misijoje – lankiau negalią turintį jauną žmogų. Vis prisimenu, kaip tas berniukas manęs laukdavo, kaip nenorėjo paleisti, kai reikėjo atsisveikinti.
– Ar nesvajojate grįžti į Lietuvą?
– Kai ilgiau pabūnu Lietuvoje, pasvarstau, kaip reikėtų iš naujo išmokti gyventi čia, kokios uždarbio perspektyvos, kaip reikėtų priprasti prie Lietuvos žmonių pragyvenimo lygio. Anglijoje yra visai kitas gyvenimo ir darbo tempas. Be to, būtų gaila palikti vaikus… Ten yra kur kas mažiau panašiai dirbančių. Net nežinau kitos muzikinės grupės, puoselėjančios lietuvybę. Bet jei nuspręstumėm grįžti į Lietuvą, norėčiau ir čia daryti tą patį – mokyti mažus vaikus.
– Vaikystėje turėjote gerų, talentingų mokytojų, kurie padėjo tapti tuo, kuo esate?
– Smagu prisiminti, kaip aš, tegul ir trumpai, vaikystėje lankiau Loretos Gasiūnaitės vadovaujamą teatriuką, kur man teko Hanso Kristiano Anderseno pasakoje „Kiauliaganis“ dainuoti ir vaidinti princesę. Gaila, nėra nuotraukų… Vaikystėje turėjau daug gerų darželio auklėtojų, mokytojų, iš jų daug ko išmokau. Pradinių klasių mokytoja Virginija Dūminienė įžvelgė manyje renginių vedėją ir mokytoją. Visur dalyvauti skatindavo, manyje talentus pastebėdavo tikybos mokytoja Neringa Balčiūnienė.
Mes su sese visur dalyvaudavome renginiuose kartu su mama ar močiute. Jų buvome auklėjamos, jog reikia padėti kitiems, o ypač turintiems negalią, senoliams, iš jų nesišaipyti, nes kada nors mes visi pasensim.
Mokyklos metais teko vesti daug renginių „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje, už šias pamokas esu dėkinga savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Irutei Varzienei.
– Pabandykite nusakyti, kokia Jūs esate mokytoja.
– Tai padaryti galėtų vaikai… Jie sako, kad gera… Aš manau, jog dar mylinti ir teisinga. Man turi būti tvarka, o ne palaida bala. Mėgstu darbe discipliną. Ir vaikai tai žino. Į darbą einu kaip į šventę.
– O kokia mama?
– Labai greitai atleidžianti, nemokanti pykti. Esu atlaidi ir vaikams, ir vyrui. Man svarbu, kad vaikai būtų mandagūs, nuoširdūs, sąžiningi, kad nebijotų pasakyti tiesą, kas benutiktų. Jie neprivalo rinktis muzikos studijų. Pritarsiu bet kokiam jų pasirinkimui, svarbu, kad tik jaustųsi laimingi. Penkiolikmetė dukra Elita mąsto apie psichologijos arba kriminalistikos studijas…
– O kokie šios muzikos mokytojos hobiai?
– Vaikystėje turėjau dviratį „Kregždutė“, tėvelis buvo nupirkęs riedučius. Mėgdavau pavažinėti dviračiu „be rankų“. Man patinka ekstremalūs dalykai. Mėgstu greitį. Labai mėgstu vairuoti, niekada nepavargstu. Automobilyje visada turi skambėti muzika. Gyvendama Biržuose mėgau motokroso varžybas. Gal todėl draugės trisdešimtmečio proga buvo užsakiusios kelionę motociklu. Bet paskutiniu momentu motociklininkas atsisakė. Teko joms ieškoti kito… Taip jau nutiko, kad naujasis vairuotojas pirma paprašė panelės nuotraukos, o po to puolė visą naktį remontuoti sugedusį motociklą. Tą dieną ir buvo mano pirmasis susitikimas su būsimu vyru Vytautu. Jis atvežė dovanų mėlyną rožę ir su vėjeliu pravežė iš mokyklos į namus Londono gatvėmis. Prisipažinsiu… prašiau važiuoti lėčiau…
– Susitiko du panašūs ar skirtingi žmonės?
– Manau, jog vienas kitą labiau traukia skirtingi žmonės. Tada daugiau įvairovės. Vytautas mėgsta stebinti, kurti staigmenas. Jam patinka motociklai, o aš esu muzikos mokytoja. Jis man padeda darbe, kai reikia patvarkyti techninius dalykus. Aš turiu idėjų, bet kartais sunku jas vienai įgyvendinti. Nebijau išbandyti naujovių. Mes vienas kitą papildome.
Čia – mano antroji santuoka. Bet gyvenime nėra kaip pasakose. Pirmą kartą ištekėjau dvidešimt vienerių. Dvidešimt trejų susilaukiau dukros Elitos. Šeimos išsaugoti nepavyko. Skyrybos bažnyčioje užtruko trejus metus.
Noriu pasakyti, kad nereikia bijoti ieškoti ir rasti savo tikrąjį Žmogų. Reikia pažinti, pamatyti ar tinka, ar norėsis eiti kartu toliau, ar norėsis kartu turėti vaikų, kartu pasenti. Šeima irgi yra darbas. Tik norint ją išsaugoti reikia dirbti abiem… Todėl labai džiaugiuosi savo dabartiniu vyru Vytautu.
– Esate tolerantiška kitų žmonių pasirinkimams. Iš kur tai?
– Vieniems žmonėms patinka klasikinė muzika, antriems malonu klausytis kapelos, tretiems norisi roko… Arba – kažkas nori valgyti mėsą, kitas – vegetaras.
Aš nė vienų nesmerkiu. Priimu juos tokius, kokie yra. Man smagu, kai kitiems sekasi. Manau, jog reikia ne pavydėti, o kuo daugiau džiaugtis. Bet jei kuriam vienam sunku psichologine prasme, gal galiu padėti…
Manau, jog visada keistis reikia pradėti nuo savęs… Be to, aš tikiu Dievą. Esu pakrikštyta. Tai gal visi velniai yra išvaryti (juokiasi – red pastaba)… Tikėjimas yra puoselėjamas šeimoje. Mano močiutė Erena daug melsdavosi, rodė mums tikėjimo pavyzdį. Manau, jog tikinčius žmones lydi sėkmė, esu patyrusi stiprią angelo sargo globą. Ir Anglijoje nuvažiuojame į lietuvių bažnyčioje aukojamas šv. Mišias. Keliaudami aplankome įvairias šventoves, jose uždegame žvakutes už mūsų šeimą. Stengiuosi pirmiausiai dėkoti už tai, ką turiu…
– Gal galėtumėte pasidalyti svajonėmis?
– Sakoma „svajok, bet svajok tyliai“… Aš visada svajojau turėti du vaikus. Turiu. Tik manau, jog labiau sekasi auklėti kitus, mano mokinius…
Nebijau pasakyti garsiai, jog kur bebūčiau, labai norėčiau turėti savo muzikinę studiją (dabar nuomojamės) ir visapusiškai lavinti vaikus nuo mažų dienų, nuo kūdikystės… Žinau, kaip ji turėtų atrodyti. Mano mokiniai, pasak tėvų, žaisdami svajoja būti „kaip mokytoja Erika“.
Dar neturiu ir savo namų. Norėčiau juos turėti… ir Lietuvoje.
Ir dar… norėčiau išleisti savo sukurtų dainelių su melodijomis knygelę bei paskristi oro balionu…
– Skaitytojui turbūt rūpi, su kokiomis problemomis susiduria lietuviai, dabar išvykstantys į Didžiąją Britaniją?
– Vyresni lietuviai susiduria su anglų kalbos žinių trūkumu.
Problemų gali kilti ir dėl vaikų priežiūros – pasisamdyti auklę yra brangu. Norint patekti pas gydytoją, tenka labai ilgai laukti vizito, pavyzdžiui, penkiasdešimt tris savaites. Privati konsultacija itin brangi. Gali prireikti ir trijų šimtų svarų, kai Lietuvoje panašus vizitas kainuoja aštuoniasdešimt ar šimtą eurų. Žmonės dėl šios priežasties dažnai niekur neina, kenčia. Beje, anglai kur kas dažniau kreipiasi į skubios pagalbos skyrius, mums atrodytų – dėl smulkmenų. Lietuviai – tik kai „bėda prispiria“.
Tiesa, seniau pasiilgdavome ir lietuviško maisto. Dabar jau yra lietuvių restoranų, kur panorėjęs gali užsisakyti cepelinų.
– Ir Erika nieko nebepasigenda?
– Pasigenda. Avietės nuo šakos, baltinio obuolio ir agurko iš daržo.
– Ačiū, Erika… Linkiu, kad išsipildytų visos svajonės!
Nuotraukos iš Erikos Aukštuolytės-Jančiauskienės šeimos albumo.
