Diskusija Biržuose. Tema – ar galime susitarti dėl gynybos finansavimo modelio? Tačiau iš tiesų veikiau kalbėjome apie piliečio ir valstybės santykį, apie populizmą ir parazituojančias primityvias laisvosios rinkos schemas.
Skubėjau į Biržus, nes tikras džiaugsmas pabūti labai išmintingų ir tiesiakalbių žmonių artumoje. Turiu galvoje pirmiausia du svarbiausius kalbėtojus – Raimondą Kuodį ir Aušrą Seibutytę (Maldeikienę), taip pat vis dar kiek mažiau už juos žinomą, bet itin gilų mąstytoją Vytautą Adomaitį.
Išduosiu paslaptį, kad su Vytautu teko kartu studijuoti filosofiją Vilniaus universitete, o su Raimondu susipažinau prieš daugiau nei trisdešimt metų, kai abu priklausėme LKDP ir Jauniesiems krikščionims demokratams. Su Aušra susipažinau vėliausiai. Pirmiausia skaičiau jos tekstus, o paskui susitikome ir džiugu, kad yra daug dalykų, kuriuos galime kartu nuveikti.
Turėjau ne tik progą pasveikinti Aušrą su gimtadieniu, bet ir dalyvauti diskusijoje ir paskui dar neformaliai pasikalbėti su Biržų gyventojais. Tikrai buvau pasiilgęs Irutės Varzienės, taip pat labiau virtualiai iki tol buvo tekę bendrauti su Rasa Peneliene, džiugu buvo susipažinti ir su TS-LKD lyderystę Biržuose perėmusiu Daliumi Barkausku.
Tiek apie susitikimo ir bendravimo džiaugsmą.
Dabar apie diskusijos turinį.
Man labai svarbi atrodo Raimondo mintis, kad žodis „mokesčiai“ yra klaidinantis, nes susidaro įspūdis, kad kažkas kažką iš mūsų atima. Tiksliau yra kalbėti apie viešųjų gėrybių kainą. Taip pat labai svarbu suprasti, kad nieko nėra nemokamo. Kai mes bandome išvengti mokėti už viešąsias gėrybes, tai reiškia, kad bandome mokestį perkelti kitiems. Visi gudravimai, kaip mažiau sumokėti už viešąsias gėrybes, yra kova su savo valstybe ir tuo pačiu kenkimas sau.
Privalome suprasti, kad mūsų veiksmai turi padarinius. Yra žmonių, kurie džiaugiasi, kad sugeba išsisukti su labai mažomis įmokomis SODRAI, o paskui rėkia, kad didžiausia neteisybė gauti tokią mažą pensiją.
Aušra taip pat pabrėžė, kad populiari, bet destruktyvi saviapgaulė viltis, kad galima gyventi su mažais mokesčiais ir išplėtotomis viešosiomis paslaugomis. Iliuzija išsisklaido, kai sužinome, kad gydytojo, kurio mums reikia jau šiandien, teks laukti mėnesius. Privalome suprasti, kad mūsų veiksmai turi padarinius. Yra žmonių, kurie džiaugiasi, kad sugeba išsisukti su labai mažomis įmokomis SODRAI, o paskui rėkia, kad didžiausia neteisybė gauti tokią mažą pensiją.
Aš savo ruožtu kėliau problemą, kad, pavyzdžiui, Seime labai daug žmonių lengva ranka „dosniai“ dalina mūsų visų pinigus. Dažnai iš opozicijos girdžiu stebintis: „Negi jums gaila pinigų vaikams, sveikatai etc.“ Deja, paprastai dosnumo protrūkiai baigiasi tuo, kad turtingi turtėja ir atranda naujas landas, o visuomenės daugumai tenka apmokėti kitų sąskaitas.
Tipiškas pavyzdys – siūlymas, kad būtų galima įmonei susigrąžinti dalį lėšų, kurios išleidžiamos sportui ir sveikatingumui. Skamba gražiai. Visi mes už sveikatą. Tačiau tikrovė – tai dar vienos lengvatos pasiturintiems siūlymas. Iš jos laimėtų tie, kurie tikrai turi iš ko apmokėti teniso trenerius ir golfo lazdas, o tuštėtų ta biudžeto dalis, kuri skirta sveikatos apsaugai ar socialinėms reikmėms. Ar tai teisinga?
Diskusijoje ne kartą buvo akcentuota, kad ekonomikoje teisingumas yra ne mažiau svarbu už veiksmingumą.
Raimondas labai griežtai kalbėjo apie tai, kad mums buvo primesta suprimityvinta laiasvosios rinkos ideologija, kuri priešino žmogų ir valstybę ir ne tik neskatino turtingesnius ir sėkmingesnius žmones labiau prisidėti prie valstybės puoselėjimo, bet drąsino juos parazituoti, ieškoti landų ir lengvatų. Jis pakartojo savo tezę, kad „gyvulių ūkis“ mokesčių sistemoje yra tai, kas neleidžia mums žengti kokybinį žingsnį į priekį.
Pasak Aušros, mes sureikšminome verslininko figūrą ir nuvertinome viešojo sektoriaus atstovus. Mums buvo kalama, kad verslininkai kuria, o kiti esą parazituoja jų sąskaita, kas yra visiška nesąmonė. Mokytojo darbas ne mažiau svarbus nei verslininko. Viešosios paslaugos ne mažiau svarbios nei materialiniai daiktai kasdieniam vartojimui.
Kalbėjome ir apie tai, kad Lietuvai labai reikia mokesčių reformos. Jos reikia ne tik politikams, kaip kartais atrodo, bet visai valstybei, nes dabar valstybė priversta imituoti, o ne teikti realias paslaugas įvairiose srityse. Mes visi tai jaučiame, bet nepripažįstame, kad problemos šaknys glūdi neteisingoje mokesčių sistemoje, o ne vien tame, kad politinė valdžia esą prastai tvarko viešuosius finansus.
Ar racionalu investuoti į gynybą, jei Rusijos agresijos gali ir nebūti? Perfrazuojant Paskalį, reikėtų atsakyti: daug kartų išmintingiau apsisaugant nuo pavojaus, kuris galbūti netaps realybe, nei paskui prarasti viską, jei prasčiausias scenarijus įvyks.
Kalbėjome apie tai, kad gyvename situacijoje, kai „barbarai prie vartų“. Tikri barbarai. Tikra grėsmė. Kai kalbame apie gynybos lėšų didinimą – tai nėra koks antraeilis dalykas, bet pirmutinis prioritetas. Jei nemaitinsime savo kariuomenės, teks maitinti svetimą. Raimondas pasitelkė Paskalio lažybų pavyzdį. Ar racionalu investuoti į gynybą, jei Rusijos agresijos gali ir nebūti? Perfrazuojant Paskalį, reikėtų atsakyti: daug kartų išmintingiau apsisaugant nuo pavojaus, kuris galbūti netaps realybe, nei paskui prarasti viską, jei prasčiausias scenarijus įvyks.
Diskutavome apie Vyriausybės pasiūlytą Gynybos fondo kūrimo planą. Akcentavome, kad svarbu tvarumas. Raimondas ir Aušra paaiškino, kodėl PVM didinimas nėra ta priemonė, kurios derėtų imtis. Taip pat Raimondas argumentavo, kodėl bankų solidarumo mokestis yra teisingas ir drąsus žingsnis.
Stengiausi dalyvauti diskusijoje, nors, pripažįstu, jaučiausi, kaip „apšildanti grupė“. Man kur kas buvo įdomiau klausytis ir apmąstyti tai, ką išgirdau. Taip pat buvo įdomu paklausyti, ką kalba biržiečiai.
Visi susirinkusieji prisiekinėjo, kad įvairiuose rinkimuose tikrai nebalsavo už Valkiūną. Tai tik reiškia, kad kažkaip turime pasiekti ir tuos, kurie balsavo. Taip pat iš daugelio girdėjau, kaip svarbu su žmonėmis kalbėtis sąžiningai, o ne dalinant populistinius pažadus, ne vienas pašnekovas pripažino, kad šiandien reikalinga nuosekli ir plati „vakcinacija nuo populizmo“.
Maždaug tiek. Tikiu, kad kiti diskusijos dalyviai kokybiškiau perpasakotų tai, apie ką kalbėjome. Man svarbu, kad pokalbiai tęsiasi, ir džiugu, kai gali dalyvauti nepatogioje diskusijoje, kur kalbėtojai nebando patikti, bet tiesmukai sako tai, ką galvoja, ką žino.
Andrius Navickas, Seimo narys
