Praėjusį šeštadienį Biržus aplankė profesorius Vytautas Landsbergis. Žmogus legenda. Ką tik iš ligoninės išėjęs, gydytojų nurodymu namie pasilikęs, tačiau aplankytame krašte palikęs žinojimą, kad mūsų sielos vertybės, mūsų pažeidžiamumas iš tikrųjų yra labai galingas instrumentas. Tai įvyko per profesoriaus sūnų – režisierių, rašytoją Vytautą V. Landsbergį, atvežusį filmą – portretą apie savo tėvą. Filmas „Senis prie jūros“ sukurtas jubiliejaus proga – spalio 18 dieną profesoriui V. Landsbergiui sukanka 90 metų.
Kampas žmogaus, kurio niekas nėra matęs
Pasak režisieriaus Vytauto V. Landsbergio, filmas atsiradęs neplanuotai.
„Kai prieš porą metų su trupučiu iškeliavo mūsų mama, supratome, kad turime visa šeima tėvuką daugiau globoti, daugiau gyvent su juo ir nepalikt jo vieno… Anksčiau tai būdavo gimtadienis, Kalėdos ir dar kažkas, o dabar tu turi būti ilgai, bendrauti, padėti ir kartu išgirsti, kokias jis dar turi mintis, kokius perlus pasako tame privačiame formate tarsi ne publikai, o sūnui ar kuriam anūkui… Man tai pasirodė, kad tai yra labai įdomus kampas žmogaus, kurio niekas nėra matęs. Visi jį žino politikoje, televizijoje aktyvų, turintį argumentuotas stiprias nuomones ir jas ginantis. Bet kad jis yra visiškai kitas žmogus…“ – kalba režisierius apie tėvą. Sako, kad visi turime dvi puses – ar tą fizinę, ar socialines kaukes, ar tą nuogesnę – privatesnę, intymesnę, kuri visiems nerodoma. Ir šį filmą rodyti nelengva – tai esantis žmonių įsileidimas į namus, į pažiūrėjimus iš arčiau…
„Bet man atrodo, kad tai yra taip pat svarbu… Kad bent jau tie, kurie norėjo sukurti mitą apie jį kaip apie tam tikrą labai kažkokį nedraugišką, piktą žmogų, turėtų būti nustebę pamatę šitą filmą“, – kalba Vytautas V. Landsbergis, ruošdamas žiūrovą susitikimui su savo tėvu.
Susitikimas išsipildo. Kupinas ne tiek nuostabos, o graudumo ir šventos pagarbos, regint prieš bangų mūšą stovintį tokį pažeidžiamą žmogų, neseniai Amsterdame nužengusį nuo tarptautinio apdovanojimo scenos po Sergejaus Loznicos dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pristatymo. Prie šio žmogaus kojų dūžta bangos ir glaudžiasi proanūkiai…
Pažint kito žmogaus sielą
„Man kažkaip yra įsiminęs apaštalo Pauliaus paradoksalusis liudijimas, kad būdamas silpnas esi stiprus, kad tai yra tos mūsų sielos vertybės… Mūsų pažeidžiamumas iš tikrųjų yra labai galingas instrumentas, kurį labai dažnai nukišam, paslepiam… – kalba profesoriaus sūnus. – O galų gale kas pasaulyje įdomu – tai pažint savo sielą ir pažint kito žmogaus sielą, kas yra po tuo apvalkalu.
Kas yra toji dieviškoji dalis, kuri mumyse rusena, kuri nežino ir neturi atsakymo, kuri abejoja?.. Tai tokį šiandien pamatysite – šiek tiek privatesnį filmą.“
„Šis filmas būtų kaip atsisveikinimas… O koks būtų jo palinkėjimas?“ – žiūrovo klausimas režisieriui po filmo.
„Gal daug būtų galima pasilinkėt pažiūrėjus šį filmą… Buvo nejauku, ar galima jį rodyt viešai, ar geriau rodyti privačiuose draugų būreliuose… Nuvažiavau į Norvegiją pas bičiulius lietuvius į kaimą ir ten parodžiau tą filmelį… Po to vienas iš bičiulių kaimynų sako: „Žinai, labai gerai, kad pažiūrėjau šitą filmą. Dabar einu namo, pasakysiu žmonai, kad myliu“.
Dažnai mes nepasakom dalykų, kurie yra svarbūs, ir jį tai palietė asmeniškai…
Ir tas palinkėjimas – gal atvirumo, nebijoti būti savim… Gal mes norim būt stipresni, kieti labai, rodyt savo kažkokias galias. Filmas apie mūsų tapatybę – kad jėga ir silpnumas eina kartu, vienas kitą papildo, – sako filmą apie savo tėvą V. Landsbergį sukūręs režisierius. – Nelengva buvo gauti paties tėvuko leidimą šitą filmą rodyti. Yra filmas apie jo politinę veiklą, jo politinę asmenybę – man labai rūpėjo sielos asmenybė“.
Susitikimas išsipildė
Į Biržus atvažiavo ir profesoriaus Vytauto Landsbergio naujausia, ką tik išleista organizuotų tekstų III rinktinė „Laikinas Numas“. Knyga sudaryta profesoriaus sūnaus Vytauto.
Prieš renginį pilyje abejonėmis ir nuogąstavimasi su organizatoriais dalijęsis režisierius po filmo sakė, kad „tai įvyko“. Šeštadienį į pilies arsenalą atėję žmonės juto tai, ką norėjo pasakyti filmo kūrėjas.
Pirmadienį socialiniuose tinkluose pasirodė Vytauto V. Landsbergio žinutė.
„Šiuos neramiuos laikuos kartais imi ir suabejoji kultūros renginių būtinumo prasme – ar verta rodyti/eiti į filmus, kai pats baisiausias gyvenimo filmas vyksta Ukrainoje, kur siaučia orkų orgijos ir ruzziškasis fašizmas kasdien žudo žmones.
Su tokiu abejonių jausmu važiavau į aukštaitišką savaitgalio turą su filmu „Senis prie jūros“, ir buvau maloniai nustebintas, kad nutiko pilnos salės ir ypatingai šilti susitikinimai Biržuos, Pasvaly ir Panevėžy. Ačiū atėjusiems, jaukiai pasibuvom.“
