Biržietė 65 metų pedagogė Lina Gasparėnienė įsimylėjusi kalnus. Ir jos gyvenimas yra tarsi kalnai – su laimės ir meilės viršukalnėmis bei skausmo ir netekčių slėniais.
Jos sūnui Mariui, biržiečių gerai žinomam ugniagesiui, teko irgi vienu metu išgyventi sėkmes bei nelaimes. Iš vakaro jis atsisveikino su karste gulinčia savo taip mylėta močiute, o po kelių dienų tapo JAV vykusio pasaulio stipriausių ugniagesių čempionato aukso medalio laimėtoju.
Atsiviliojo ir seserį
Lina kilusi iš labai gražios vietos Utenos rajone. Ji užaugo sodyboje – tėvelio Alfonso Dikmono gimtinėje. Tėčio pavardė buvo vokiška. Vaikai ieškojo net vartydami bažnytines knygas, kaip vokiečiai galėjo atsidurti šiame krašte. Bet visi to laiko įrašai, kuriuos rado, rodė, kad jie lietuviai.
Mamytė Teklė kilusi iš Pakruojo rajono.
Dikmonų šeimoje užaugo trise – Lina bei keturiais metais jaunesni dvyniai Nijolė ir Saulius.
Abu tėvai visą gyvenimą dirbo žemės ūkyje. Tėčio tėvelis buvo tose apylinkėse labai vertinamas kalvis.
Moteris prisimena, kad už šeimos sodybos klėties buvo labai gražus beržynėlis. Vaikai iš įvairių kartelių, rakandų buvo pasistatę didelį miestą. Čia buvo mokykla, ligoninė, parduotuvė.
„Mes neturėjome daug žaislų, bet visuomet jų susikurdavome – net iš paprastos lazdelės, ir žaidimai tęsdavosi dienų dienas“, – kalbėjo pedagogė.
Lina svajojo būti farmacininke. Bet taip susiklostė, kad tapo pedagoge. Anot moters, jų tėveliai siekė, kad vaikai baigtų mokslus. Lina ir Nijolė įgijo pedagoginį išsilavinimą, o Saulius baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą.
Kaip save jau biržiete vadinanti Lina atsidūrė šiame krašte? Kaip ir visi meilės migrantai – ištekėjo už biržiečio. Per ją atvažiavo ir sesė Nijolė. Tuo metu buvo baigiama statyti Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla. Pusiau juokais, pusiau rimtai ji Nijolei pasiūlė pabandyti dėstyti muziką. Sesuo taip ir padarė – susitarė su direktoriumi V. Stanulevičiumi dėl darbo.
Prieš pat rugsėjį Lina su seserimi buvo pakviesta į gimtadienį. Šventėje buvo biržietis Eimantas – Nijolė su juo susipažino, susidraugavo ir po kurio laiko tapo Kauliniene. Taip ji irgi liko Biržuose.
Visos darbovietės buvo uždarytos
Nuvažiavusi į gimtąsias vietas aplankyti artimųjų kapų Lina su skausmu apžiūri savo buvusią Antalgės mokyklą dabar jau išdaužytais langais. Jai visuomet skaudu, kai supranta, kad čia kadaise vyko kultūrinis gyvenimas, kažkam čia prabėgo visa vaikystė. Deja, ir tai vyksta daug kur.
Taip sutapo, kad iš kelių savo darboviečių Biržų rajone Lina irgi neišėjo pati. Visos jos buvo uždarytos.
Pirmus dvylika metų ji dirbo Legailių mokykloje. Po to Gataučiuose, Kirdonyse. Paskutinius aštuoniolika metų – Germaniškio pagrindinėje mokykloje. Po reorganizacijos ji tapo Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos Germaniškio pradinio ugdymo ir daugiafunkcio centro skyriumi.
Lina šiltai ir mielai prisimena pirmąją savo direktorę Legailiuose Antaniną Audickienę. Ji buvusi patarėja ir jaunų mokytojų globėja.
Didžiausią pagarbą jaučia buvusiam Germaniškio pagrindinės mokyklos direktoriui Gediminui Janeliūnui. Direktorius ją, dvejus metus rajone dirbusią pavaduojančia mokytoja, pakvietė dirbti priešmokyklinukų mokytoja.
Gavusi pasiūlymą moteris apsidžiaugė, nes visuomet tyliai pagalvodavo norinti dirbti būtent šioje ugdymo įstaigoje. Be to, neturėdama nuolatinių pajamų ji jau buvo įsidarbinusi siuvykloje ir Biržų šeimos gydytojų centre. Pastarajame dirba iki šiol.
Direktorius mokykloje buvo surinkęs rimtą, kūrybingą komandą. Linai labai patiko šiltas santykis tarp mokyklos vadovo ir pavaldinių.
Nors darbuotojai jį vadindavo vardu, bet visi žinojo, kad būtent jis yra vadovas.
„Jis buvo taktiškai bendraujantis su skirtingais žmonėmis, gebantis išklausyti ir išgirsti savo pavaldinius, gerbiantis kitų žmonių teises ir laisves, buvo daugiau patarėjas, o ne nurodinėtojas. Jis suprato, kad esant geram mikroklimatui įstaigoje darbuotojai tampa kūrybingesni ir našesni. Suburti, valdyti kolektyvą, kuris daugiausia yra moteriškas, nėra lengva. Bet jam kažkaip pavyko“, – kalba Lina Gasparėnienė.
Džiaugiasi gerais tarpusavio santykiais
„Klaikus jausmas, kai žinoma, kad mokyklą ruošiamasi uždaryti. Skaudžiausia buvo, kai uždarė pirmąją darbovietę. Tuomet daugybė mūsų rankomis sukurtų priemonių atsidūrė bendroje krūvoje sunaikinimui. Jausmas buvo labai negeras…“- kalbėjo pedagogė.
Germaniškio mokyklos – daugiafunkcio centro darbuotojų kolektyvas mažytis.
„Džiaugiuosi gerais bendradarbių tarpusavio santykiais, geranorišku dėmesiu ir pagalba vienas kitam. Labai tai vertinu, nes darbe mes praleidžiame didelę laiko dalį“, – sako pašnekovė.
Jau metai, kai Lina Gasparėnienė yra sulaukusi pensinio amžiaus. Ji džiaugiasi dar galėdama dirbti pedagoginį darbą. Darbas su vaikais neleidžia senti, mankštos ir kasdien nubėgtas kilometras padeda palaikyti fizinę formą. Moteris kasdien susitinka su septyniolika įvairaus amžiaus ikimokyklinukų. Sako, toks darbas yra ir sunkus, ir kartu atgaiva sielai. „Visada gera matyti mažylių įgytus gebėjimus, išgirsti naujus išmoktus žodžius. Atrodo, per dieną pavargsti, bet labai smagu, kai ryte pribėga, pasisveikina, nusišypso, vienas per kitą pasakoja savo istorijas“, – kalba pedagogė.
Šeimos netektys
Lina sako, kad visą laiką jos gyvenime buvo taip, kad šalia džiaugsmo ėjo skausmas. Buvo ir labai džiugių akimirkų, ir labai sunkių. Likus mėnesiui iki 65-ojo jubiliejaus, mirė mamytė. Tėtis mirė, kai jai sukako 30. Netrukus po tėčio mirties žuvo brolis.
Brolis Saulius išmaišė pusę pasaulio, o žuvo Lietuvoje. Šeimai dėl jo žūties iki šiol liko daug neatsakytų klausimų. Tuo metu Maskvoje vyko pučas, o brolis buvo labai didelis atsikuriančios Lietuvos patriotas. Jei jis būtų buvęs gyvas, tikrai būtų pasukęs Sąjūdžio, Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo keliu.
„Tuo metu reikėjo būti labai stipriai ir nerodyti ašarų mamai. Per 33 metus nebuvo nė vienos dienos, kad mama brolio neprisimintų. Juk vaikus laidoti yra pats baisiausias dalykas“, – svarsto Lina.
Didžiausia meilė – sūnus
Taip gyvenime susiklostė, kad Lina užaugino vieną sūnų – Marių. Džiaugiasi turėdama du krikšto vaikus Gretą ir Lauryną, dukterėčią Ugnę.
Marių, kuriam jau 43 metai, Lina gimdė būdama 22-ejų. Marius buvo labai judrus, skardžiabalsis, pilnas energijos vaikas. Kad suvaldytų jo energiją, mama leido į Biržų muzikos mokyklą. Vaikinas ją baigė – išmoko groti triūba. Tačiau, nors ir turėjo gerus duomenis, muzikantu taip ir netapo.
Mokykloje jis nuolat balansuodavo tarp sporto ir muzikos. Lankė įvairius sporto būrelius, bet daugiausia – lengvosios atletikos. Dalyvaudavo ir varžybose.
Lina kartais pagalvoja, kad pasisekė šių dienų mamoms, kurios darbe turi mamadienius, yra išleidžiamos iš darbo į vaikų ugdymo įstaigose esančius renginius. To pati dirbdama mokytoja savo vaikui negalėjusi duoti. O ir per dieną išdalinusi savo dėmesį kitiems vaikams namuose norėdavusi poilsio. Ji prisimena, kad mažiukas sūnus vakarais sugrįžus į namus nuo jos nė per žingsnį nesitraukdavo, taip buvo išsiilgęs.
„Daug mamų bijo, kad jos vaikas nenuklystų klystkeliais, nepradėtų vartoti svaigalų. Ačiū Dievui ir visiems, kas turėjo įtaką ir sūnui padėjo priimti teisingus sprendimus“,- kalba mama.
Apie sūnaus pasiekimus – su pagarba ir pasididžiavimu
Kaip Marius tapo ugniagesiu – gelbėtoju? Lina sako, kad tam įtakos turėjo dėdė Eimantas, tuomet dirbęs priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotoju. Jis buvo didelis pavyzdys sūnėnui, tačiau galutinį sprendimą priėmė pats Marius.
Gyvenime susiklostė tokia situacija, kad vienu metu Mariui, dar devyniolikmečiam, teko staiga subręsti ir laikyti visus keturis namų kampus. Mamos brolio, senelio mirtys, tėvų skyrybos, kitos tuo metu iškilusios problemos…
Marius priėmė sprendimą eiti į kariuomenę, vėliau įstojo į ugniagesių gelbėtojų mokyklą.
Moteris nežino, iš kur sūnaus tokia fizinė ir dvasinė jėga. Prisimena, kad jos tėtis buvo labai stiprus. Bet moteris mano, kad sūnus daug pasiekė ne tik turėdamas gabumų, bet ir nuolat treniruodamasis.
Moteris vis pagalvoja, kad jis tiek metų turi kantrybės važinėti į treniruotes Šiauliuose, o karantino laikotarpiu savarankiškai treniruodavosi Germaniškio mokyklos treniruoklių salėje, kad palaikytų sportinę formą.
Pašnekovė su pagarba ir pasididžiavimu kalba apie sūnaus Mariaus Gasparėno pasiekimus pasaulio ugniagesių sporte.
„Jo pasiekimai visai mūsų giminei yra didžiulis džiaugsmas. Labai juo džiaugiamės ir didžiuojamės. Kai manęs paklausia, kaip jaučiuosi, niekada neslepiu, kad esu laiminga. Juk mano sūnus savo pasiekimais garsina Lietuvą, Biržų kraštą. Kartu bijau, kad neįvyktų kokios nors skaudžios traumos“, – kalba moteris.
Vykstant varžyboms ji visuomet nerimauja. Žino, kad sūnui negali skambinti, jo trukdyti, išbalansuoti.
Todėl visuomet laukia žinios iš marčios, kuriai jis paskambina. Tuomet apie Mariaus pasiekimus būna informuojama visa giminė.
Nešiodavo močiutę laiptais
Lina Biržuose ant upės kranto stovinčiame name gyvena kartu su sūnaus šeima. Ji juokiasi, kad didžiausias sūnaus hobis yra nuolatinė namo kūryba ir statyba. Jai smagu, kad ir čia dirbdamas sūnus nuolat tobulina savo įgūdžius.
Moteris džiaugiasi gražia Mariaus šeima – 13 metų anūke Smilte ir profesionalia manikiūro meistre dirbančia marčia Ilona.
Moteris sako, kad sūnaus šeima labai rūpinasi savo maistu ir ne viską valgo. Tad Lina vienu didžiausių pomėgių – konditerija – gali dalintis tik su anūke ir didžiausiais jos valgių ragautojais Kauliniais.
Paskutinius dešimt metų Lina daugiausia būdavo mamytės bute Biržuose. Jos jėgos po truputį silpo. Iš pradžių dar abi eidavo pasivaikščioti į A. Dauguviečio parką, bet paskutinius metus senolė beveik neišeidavo iš savo buto.
Tad kai reikėdavo važiuoti pas gydytojus, ją nunešdavo ir užnešdavo laiptais Marius su Eimantu.
Moteris mirė spalio 16 dieną – kaip tik tada, kai jos anūkas Marius turėjo išvažiuoti į pasaulio ugniagesių čempionatą.
„Grįžusį iš treniruočių apkabinau ir pasakiau, kad nieko jis negali pakeisti. Palinkėjau jam sėkmės, sakiau – skirsi pasiekimus močiutei, kad ir kokie jie bebūtų“,- kalbėjo moteris.
Marius parvežė pasaulio čempionato auksą…
Moteris prisimena, kad su močiute Marius vaikystėje buvo labai artimas. Labai mėgdavo važiuoti į kaimą, praleisti vasaras.
„Marius, kaip sūnus, yra geras. Pagal visas savybes yra vertas pasaulio čempiono titulo“,- mano motina. Kai sūnus grįžta iš čempionatų, mama stipriai sūnų apkabina. Dar galvoja, kokių nupirkti dovanų, kad čempioną ir jį palaikančius artimuosius pamalonintų.
Patinka aktyvus pažintinis poilsis
Lina Gasparėnienė sako, kad jos gyvenime kaip oras reikalingos kelionės. Ji prisimena, kaip paskutinėje darbovietėje kelionėms suburdavo direktorius Gediminas. Tai sucementuodavo kolektyvą, visi vieni kitus geriau pažindavo. Su kolegomis jie apkeliavo gražiausias Lietuvos ir Latvijos vietas.
Linai labiausiai patinka kalnai. „Kai pamačiau Alpes, įsimylėjau, į jas grįžtu, kai tik galiu“,- sako ji.
Moteris sako ypač vertinanti intensyvų pažintinį poilsį. Palikusi bendrakeleivius ji mėgsta pasiimti laisvas ekskursijas. Iš aplankytų šalių jai didžiausią įspūdį paliko Šveicarija, kur vaizdai tarsi iš atviruko. Vasarą keliavo po Norvegiją – labai patinka fjordai.
Moteris norėtų kiekvienoje aplankytoje šalyje pagyventi bent po pusę metų – įsigilinti į kultūrą, papročius, pažinti maistą, gyvenimo būdą.
Pašnekovės kelionių grafikus pakoregavo karas Ukrainoje. Prieš 40 metų buvusi Kyjive ji vis planavo su maža grupele pakeliauti po Ukrainą. Tikisi, kad į šią šalį dar nuvyks.
Jei bus palanki politinė situacija, svajoja aplankyti Sakartvelą. Ir pamatyti Portugaliją.
Turėti angelą sargą
Ko moteris linkėtų savo sūnui ir kitiems mylimiems žmonėms?
Sveikatos. Kad nebūtų skaudžių išgyvenimų. Sėkmės savo profesinėse srityse.
Ir kiekvienam turėti savo angelą sargą. Kad jie, saugantys mus iš dangaus, yra, moteris sako supratusi, kai važiuojant į darbą mašina nulėkė į griovį. Laimė, nevirto…
