Vieniša pievoje žaliuojanti obelis. Kruopščiai uždengta dar neužgriuvusi šulinio akis. Aplink linguojančių javų tyrai, o mintyse liūdnai skamba etnokultūrininko ir bardo Algirdo Svidinsko dainos žodžiai: „Čia šalis Lietuva, kur kiekvienas po kaimą turėjom. Ir raudojam pernakt, kad nebėr kaip prie jo vėl sugrįžt…“
Algirdo dainą, skirtą jo gimtajam Liaudiškių kaimui, kaip savą gali dainuoti išeiviai iš Glūdiškio, Ilgabradų, Staponiškio, Kelmynės, Kerpiškių, Liepsalų, Cirulių, Griaužių, Sabuliškio, Skrėbiškio, Vaiginų, Vaivadynės, Variakojiškio ir daugybės kitų neįvardintų kaimų, kurių tik pavadinimai (ne)liko žmonių atmintyje. Tiems, kurie buvo išvardyti, pasisekė kiek labiau – jų pavadinimai, iškalti akmenyje, nugulė kadaise Glūdiškyje stovėjusios sodybos vietoje. Dr. Jono Naktinio pradėtą iniciatyvą įamžinti išnykusių kaimų pavadinimus tęsia Skrebiškių krašto šviesuolė, krašto istorinės atminties puoselėtoja, kultūros darbuotoja Marytė Undzėnienė.
Praėjusį šeštadienį buvusio Glūdiškių kaimo Zanės ir Juliaus Bernotų sodyboje atidengtas atminimo akmuo apylinkėse buvusiems, bet išnykusiems kaimams. Didžiulis per 16 tonų sveriantis akmuo čia atgabentas iš Sližių apylinkių. Jis pastatytas tik kalniuku pievoje virtusios trobos vietoje, o jo papėdėje esantys laipteliai kitados vedė į čia gyvenusios šeimos namą…
Pilkas, neperregimas lango siluetas, pro kurį jau nebematyti langinėse surašytų kaimų gyvenimų. Tokia graudoka paminklinio akmens stilistika.
Atidengtą paminklą susirinkęs būrys žmonių pasveikino audringais plojimais, o V. Kavaliausko vadovaujamas ansamblis „Melodija“ – skambia liaudiška melodija. Paminklą palaiminęs Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas Vidmantas Kareckas sakė, kad kaimai nėra išnykę, kol į panašius gražius renginius susiburia buvę jų žmonės, kol širdyje ir mintyse gyvena jų atminimas.
„Brangūs jūsų tėvai, kurie įdiegė, įkvėpė meilę šitai žemei, šitam kraštui, vienokį ar kitokį tikėjimą, kol gyvi jūs, gyvi kaimai, gyva atmintis, gyva ta pagalba ir bendrystė, kuri taip buvo juntama mūsų kaimuose, – ar tai būtų vestuvės, ar laidotuvės, krikštynos ar rugiapjūtė. Ačiū už gražią atmintį“, – kalbėjo dvasininkas, kviesdamas bendrai maldai.
M. Undzėnienė dėkojo visiems, padėjusiems paminklo statyboje – atgabenusiems ir pastačiusiems akmenį, montavusiems paminklinę lentą, tvarkiusiems aplinką ir kitaip prisidėjusiems prie šios vietos įrengimo. Moteris dėkojo visiems čia susirinkusiems – buvusių nedidelių kaimelių gyventojams, jų vaikams ar anūkams. M. Undzėnienė skaitė išnykusių kaimų pavadinimus ir kvietė tų kaimų atstovus uždegti prie paminklo po atminimo žvakelę.
„Ačiū šauniems organizatoriams, kurie išlaiko mūsų tęstinumą, istorinę atmintį. Čia yra dalelė senosios Lietuvos. Ir jaunimas, ir visi kiti turi žinoti, kur yra protėvių žemė, iš kur jie kilę, kad galėtų pasisemti tos čia sukauptos energijos. Didelė laimė, kai tu turi savo praeitį, žinai ją. Tuomet esi labai turtingas. Mes, kurie čia susirinkome, esame tie, kuriems rūpi. Rūpi praeitis, rūpi ateitis, rūpi mūsų protėviai“, – kalbėjo Seimo narys Valdemaras Valkiūnas.
Nuo paminklinio akmens poezijos ir dainų diena „Tėviškės taku“ persikėlė į netoliese esančią Danutės ir Petro Gavėnų sodybą, gimtuosius seserų Gavėnaičių – Marytės Undzėnienės, Sandros Bieliauskienės bei Laimos Bružienės – namus. Čia, erdviame kieme, jau laukė sustatyti senoviški suolai, daržinės pastogėje tarsi scenoje įsitaisė Laimos ir Artūro Aukštuolių duetas, suneštinių vaišių stalas palengva pildėsi naujų valgių.
„Sveiki visi susirinkę, kur šiuose dulkėtuose keliukuose pramintos jūsų vaikystės pėdutės. Aš labai džiaugiuosi, kad čia susirinko aplinkinių kaimų gyventojai, kurie dar gyvi, kurie jaučia nostalgiją savo išnykusioms tėviškėms, o kai kurie jas dar turi – gal medį laukuose, o gal ir namas dar bestovįs. Čia – mūsų gimtinė, čia mūsų gimtieji namai, čia mes užaugome, iš čia ėjome į mokyklą, čia auga mano gyvenimo medis ir ši vieta man ypatingai brangi. Džiaugiuosi, kad galėjau jus visus pakviesti į svečius. Noriu, kad drauge prisimintume savo kaimus, kuriuose nebegyvename“, – sakė bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė, pradėdama antrąją renginio dalį. Ji pristatė ta proga sudarytą ir išleistą prisiminimų knygelę „Čia gimėme, čia augome“, skirtą paminkle minimiems išnykusiems ar baigiantiems nykti kaimams. Joje surinktos senos nuotraukos, prisiminimai – tai, ką pavyko surasti ir įamžinti. Ją buvo galima įsigyti, kaip ir M. Undzėnienės poezijos knygelę „Tėviškės taku“.
Skambėjo gimtinei skirtos L. ir A. Aukštuolių dueto dainos, jausmingas eiles skaitė „Versmės“ klubo literatės – bibliotekininkė Liuda Prunskienė ir mokytoja Irena Naktinienė. Mokytoja ne tik skaitė eiles – ji pasakojo apie darbą Laužadiškio pradinėje mokykloje.
Prisiminimais dalinosi ir policijos veteranas Virginijus Klanauskas bei Lietuvos plaukiko Dano Rapšio senelis Valdemaras Kazlauskas. Energijos visiems teikė Parovėjos ansamblis „Melodija“.
Svetingame sodžiuje vietos pakako visiems. Laimingi šėlo vaikai, pajutę nevaržomą laisvę. Žmonės šnekučiavosi, dalijosi prisiminimais, buvo ir juoko ir ašarų, susitikus seniai nematytą kaimyną ar jaunystės bičiulį.
Renginį organizavo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Meilūnų struktūrinis padalinys bei Biržų kultūros centro Skrebiškių skyrius.
