Atmintis – tikroji mūsų tvirtovė
2026-ųjų birželio 23 dieną Mantui Kvedaravičiui būtų suėję 50 metų. Bet Manto nebėra, o mes esame. Kasdien su Ukrainos karo baisumu – nesaugaus pasaulio skilimo pojūčiu. Gali apsimesti, kad nebeveikia, kad nusibodo, kad pavargai, kad tai pirmiausia politika. Bet tai saviapgaulė. Kol laikomės įsikibę kasdienybės ritualų, išlaikome tariamą ramybę. Bet kodėl kaskart skaudžiai suduria ten, kur širdis, kai stebi gražioje aikštelėje žaidžiančius vaikus?
Ir kai galvojame apie buvimo esmę, mums gali padėti Manto Kvedaravičiaus gyvenimas, jo talentas, filmai. Tiesiog tokie sustojimai, pasaulio apmąstymai, manyčiau, yra būtini.
Ir kai galvojame apie buvimo esmę, mums gali padėti Manto Kvedaravičiaus gyvenimas, jo talentas, filmai. Tiesiog tokie sustojimai, pasaulio apmąstymai, manyčiau, yra būtini.
Todėl ir siūlau Savivaldybei kreiptis į LR Seimą, kad 2026 metai būtų paskelbti Manto Kvedaravičiaus atminimo metais (gal tai jau padaryta? Informacijos nėra).
Jeigu Seimas nepritartų, tą turėtume padaryti mes. Biržuose 2026-ieji turėtų būti Manto metai. Todėl reikia kūrybinės grupės, rimtos programos, ne vieno renginio, kad mokyklose, kultūros įstaigose būtų rengiami susitikimai, edukacijos, diskusijos, filmų peržiūros, atskirų epizodų pristatymas su komentarais. Beje, kaimo bendruomenės jau įrodė, kad irgi gali rengti ne tik tradicines šventes. Tai džiugina. Beje, Manto Kvedaravičiaus filmai – ne apie karą, jie apie kasdienybės žmones, bandančius gyventi, kai jau atrodo neįmanoma. Ne, tai nėra lengvi filmai. O kuriam čia gyventi taip jau lengva? Juk anot V. Daujotytės, „…ir mažiausių skausmas didelis“.
Šiandieniniame pasaulyje miestas įdomus tiek, kiek turi savo charakterį. Miestas gali būti lyg angelas sargas, saugantis gyvuosius, prisimenantis mirusius. Manau, dabar yra laikas kalbėtis apie miesto dvasią, skausmo, praradimų kultūrą, empatiją.
Išliekantys pasakojimai
Nieko nekaltinu, niekam nepriekaištauju, tik primenu. Šiandieniniame pasaulyje miestas įdomus tiek, kiek turi savo charakterį. Miestas gali būti lyg angelas sargas, saugantis gyvuosius, prisimenantis mirusius. Manau, dabar yra laikas kalbėtis apie miesto dvasią, skausmo, praradimų kultūrą, empatiją. Kai tiek daug nerimo, apie jį reikia kalbėtis. Mokytis kalbėtis? Apie tai yra Manto filmai. Laikas priimti Mantą su visu jo genialumu, mėginti suvokti. Ne, nekelti ant pjedestalo (to jis mažiausiai norėtų), o aktualizuoti, įsileisti į savo gyvenimą, savo miesto istoriją.
Jau pirmojo filmo „Barzakh“ (2011) pavadinimas sąlygiškai galėtų būti visos kūrybos apibendrinanti metafora. Juk „barzakh“ reiškia sielos būseną tarp gyvenimo ir mirties, sielą, nerandančią ramybės. Taip gyvena Mariupolio žmonės, tokią būseną, ko gero, patiria kiekvienas, ištiktas didelės nelaimės, iškankintas nežinios. Ir kiti, mažiau analizuoti filmai, yra apie egzistencinius dalykus, ištinkančius kasdien.
…ir žmogiškos garbės pavyzdys
Dr. Mantas Kvedaravičius – mūsų laiko žmogus, Biržų vaikas. Antropologas, režisierius, docentas, mokslininkas, pripažintas pasaulyje. Galėjęs gyventi įdomų, aprūpintą gyvenimą, bet pasirinkęs kitokį kelią.
Laikas priimti Mantą su visu jo genialumu, mėginti suvokti. Ne, nekelti ant pjedestalo (to jis mažiausiai norėtų), o aktualizuoti, įsileisti į savo gyvenimą, savo miesto istoriją.
Nelengva suvokti? Talento paslaptis? Ir į Mariupolį karo metu sugrįžęs, nes ten gyveno jo filmo žmonės. Dokumentuoti ir gelbėti. Sąžininga laikysena – kad gyvenimas ir kūryba sutaptų.
Čia, Biržuose, buvo, yra Manto Kvedaravičiaus namai. Čia ir mūsų namai, pilni visokių gėrybių, gyvenimo entuziazmo, ironijos, kalbų apie karą, vilčių apie taiką ir prisiminimų.
Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos pirmininkė
