„Daiktų istorijos“ (populiari LRT laida) neseniai rodė pasakojimą apie Juliaus Janonio asmenybę. Kalbino literatūros ir kultūros ekspertus, rodė ištraukas iš filmų apie J. Janonį ir, kaipgi be to, – parodė kraštelį Biržų. Janonio aikštę, Janonio paminklą, o po juo visiems gerai žinomas biržietis Dalius Mikelionis pasakojo ne tik, ką žino apie J. Janonį, apie paminklą jam, bet taip pat reiškė ir savo vertinimą bei nuomonę (apie viena ir kita).
Galbūt ta nuomonė tokia, kuri populiariai sklando čia, Biržuose. Galbūt ji oficiali ir įteisinta kažkokiuose miesto popieriuose? Nes D. Mikelionis juk kultūros paveldo apsaugos specialistas, užimantis pareigas Biržų rajono savivaldybėje. Jo nuomonė Janonių (paminklo ir asmens) klausimu daug kartų man buvo girdėta, skaityta komentaruose, šiek tiek diskutuota su pažįstamais žmonėmis, banguotai nutylanti ir pagarsėjanti, bet pasirodžiusi eteryje vėl ji pažadino pliūpsnį emocijų, kurių šįkart išdrįsau nebenumarinti. Savo facebook‘o profilyje pasakiau, ką apie visa tai galvoju, ir, tikėdamasi sulaukti labiau tylos, pasmerkimo ar patyčių, nustebau apsirikusi.
Noriu pabrėžti, kad „Daiktų istorijų“ pasakojimo aš nekritikuoju, bet nebegaliu pasyviai stebėti, kaip, atrodytų, aiškus ir paprastas pasakojimas apie tikrą J. Janonio asmenybę per nacionalinio transliuotojo kanalą mūsų vietos veikėjų yra išnaudojamas kaip parama tam, kad Biržų centrinėje aikštėje išliktų sovietų propagandinis paminklas, ta prasme – įrankis.
Pasakyti savo nuomonę man nėra lengva ir iš to aš gausiu maždaug nulį naudos, galbūt net minusą. Atskleisti savo požiūrį čia yra rizikinga, nes mažas miestas visokį kitoniškumą stumia lauk iki visiško vakuumo ir be konformizmo čia žmonės neturi už ko užsikabinti. Kažkokiu būdu funkcionuoti lieka tie, kas dar gali iš inercijos, arba tie, kas gauna injekcijas būti palaikomi dirbti tuščiomis apsukomis. Jiems priimtina hipsteriškai grožėtis savimi, o mūsų visuomenė tai entuziastingai toleruoja ir supranta kaip vertės kūrimą. Mano nuomone, taip daro dauguma vietinio valstybės aparato. T. y. – taip valstybės aparatas funkcionuoja Biržuose. Nors taip nekalbu apie žmones, kurie kuria savo verslus, ūkius ar kurie yra pajėgūs realizuoti save kaip darbuotojai privačiame versle. Tačiau dažniausiai šie žmonės irgi nedalyvauja nei viešose diskusijose, nei kur nors miesto erdvėse. Jie padaro savo darbus ir kažkur dingsta. Kultūros renginiais domisi ne mažuma, o tiesiog išskirtiniai ir net labai specifiniai vienetai, plius dar keli iš aktyvesnių, kurie jaučia būtinybę palaikyti tas tuščias apsukas.
Visa tai pagal priežastingumo dėsnį turi pasekmes. Mūsų mieste jos jau yra kaip reiškiniai, kurie nesuderinami su pagerėjimu, ir nėra atsakinga tikėtis, kad tai kažkaip savaime spręsis, ar „valdžia tegul galvoja“. Mes visi turime apie tai galvoti dieną naktį ir bent kažkas iš mūsų turi garsiai pasakyti, kad karalius nuogas (kai jis iš tiesų yra nuogas), be pataikavimų ir manipuliacijų.
Tai kam nuoširdžiai rūpi mūsų miesto (ne erdvių, virstančių tuščiais muziejais, o labiau mūsų, kaip čia gyvenančių žmonių) perspektyvos ir kuo čia dėtas Janonis?
Jis pats visiškai niekuo. Biržuose jis gimė, pradėjo mokytis, išvažiavo ir čia reiktų padėti tašką, kalbant apie Janonio nuopelnus Biržams. Galbūt galima didžiuotis jo asmenybe, sakysite, bet ar jūs nesididžiuojate kitais Biržų krašto poetais?
Biržams jis nusipelnė tiek, kiek bet kuris kitas čia gimęs poetas, rašytojas, dailininkas, architektas, muzikantas, fotografas, kino kūrėjas… Janonio atminimui tikrai užtenka knygų bibliotekoje. Kaip ir Jakubėno, kaip ir Binkio, kaip ir Sruogos, ir daugelio daugelio kitų. Galbūt dar paminklinio akmens, kur jis gimė. Neprieštarauju ir gatvės pavadinimui. Neprieštarauju kitokiam ar visiškai naujam poeto atminimo įprasminimui, išaiškinimui ir pagerbimui, bet palikti jam sovietų finansuotą paminklą yra nekukliai per daug, nes nuo to kai kam išblaivėti niekaip nepavyksta, amžina intoksikacija.
Man Janonio paminklas ir aikštė išskirtinai primena tik sovietinius paradus ir mitingus, nes juos dar mačiau ir kažkiek atsimenu. Mano supratimu, Biržuose tai buvo pagrindinė sovietų kulto vieta, tarsi kokia jų bažnyčia. Buvo darbininkų garbės lenta kitoje aikštėje, buvo švenčių arena, kur dabar vaikų žaidimų aikštelė, jos tribūna užstodavo Evangelikų reformatų bažnyčią… Bet Janonio aikštė buvo tam sukurta – sovietų kulto propagavimui. Paminklas, tas bjaurokas parkas, „buitinis“ šalia, turgus su sovietiniu supračiu ir juodąja rinka… Per karą išsprogdintos skylės miesto centre, kur kadaise klestėjo prekyba ir gyvenimas, tapo vietomis, su kuriomis architektai turbūt nežinojo, ką daryti (panašu, kad iki šiol nežino), taigi pavertė nefunkcionuojančia tuštuma, atseit aikštėmis. Ir tik erdviausiai aikštei rado gryną ir vienintelę paskirtį. Visa tai yra niūru, bet nejaugi tik man?
Mūsų miestas yra mūsų atspindys, bet ir lopšys mūsų vaikams. Viešųjų erdvių kokybė yra tokia svarbi ir tokia keičianti žmonių sąmonę… Bet žiūrėkite, ką turime. Nepriklausomybės aikštė dabar yra mūsų pagrindinė susirinkimų vieta? Kažkokia keista, maža… Stovint ten minioje kartais pastebi, kad gėlynas po kojomis (beje, gėlynai Biržuose yra nuostabūs!). Kai mieste vyksta didesni renginiai, nėra kur scenos pastatyti, nors atvirų erdvių yra gal daugiau, negu reikėtų. Pilies kiemas jaukus, bet trupantys šaligatviai tampa eismo incidentais didelių renginių metu. Gatvių tinkle vos vos gali kažkur rasti vietą ir kurtis kokia nors maitinimo įstaiga, bet šalia jų yra taip nejauku ir nemalonu, niekur netinka ar net netelpa lauko staliukai, kurie viliotų pasilikti ir pabūti. Todėl dažnam savas agorafobiškas įprotis – kažką nusipirkus krautuvėj skubėti į savo namų ūkį ir izoliuotis. Vaikštinėjant mieste be didesnio tikslo, apima jausmas, kad nėra kur nueiti, nėra kur pasidėti, nors vietos daug. Galite sakyti, kad išsigalvoju, bet jūs patys kada nors pabandykite paanalizuoti savo savijautą mieste.
Ar tai apskritai yra miesto pojūtis? Tik kur ne kur vieno kito verslo oazė sukuria stebuklą. Ir kai gatvių tamsoje, šalia kavinės, įsižiebia lempelių girliandos, miesto biurokratai tučtuojau ieško priežasčių padaryti taip, kad jų nebūtų. Tokioje erdvėje mes turėtume kažkaip augti…
D. Mikelionis dabartinėje aikštėje ir paminkle jokios ideologijos likučių nemato, todėl savo komentare man priekaištavo: „Tu ir dalis kitų tiesiog patys ją (ideologiją – aut. past.) savo galvelėse atsinešėte iš sovietinių laikų ir Janonio – Revoliucijos Šauklio sovietinio įvaizdžio“. Taip, be abejo, o ką daugiau turėjau atsinešti? Kokia ta dalis kitų? O ką atsinešė kita dalis ir iš kur? Ir čia pat jis kalba, kad paminklo kūrėjai Brėdikis ir Bogdanas kūrė visai ne ideologinį įrankį, nes apsiėjo be fakelų, pjautuvų, plaktukų ir žvaigždžių. Tiksliai nežinau, ar D. Mikelionis cituoja autorių mintis, ar pats sugalvojo, kad aukštas paminklo postamentas yra lyg žvakė ir virš jos – Juliuko skulptūra, lyg vėjo plaikstoma ir tuoj užgesianti žvakės liepsnelė. Jis sako, kad paminklas iš tiesų simbolizuoja aikštėje stovėjusios (betgi ne toje pat vietoje ji stovėjo!) Liuteronų bažnyčios vertikalę (toks sofistikuotai finalizuojantis žodis).
Tai paminkle įamžintas Juliukas ar sovietų šauklys? Jeigu Juliukas, tai kam jam būtent toks paminklas? Šitie klausimai D. Mikelionio neužkabino ir jis jau sukūrė neblogą legendą. Tik ar nebus taip, kad paminklo ir amžino priešo kareivių kapinių neišardoma architektūrinė visuma (skulptūra žiūri į kapines, tarsi atiduodama pagarbą) visiškai nieko bendro neturi su Liuteronų bažnyčia, o uždeda amžiną antspaudą, kurio biržiečiai ne tik kad nesikrato, bet ir nori. Ir ar nebus taip, kad tai net ne antspaudas, o antkapis… Net ir po tiek metų neprigulnybės.
Kaip toje aikštėje galima matyti žvakių liepsneles ir neatpažinti sovietinio numatymo, architektūros, planavimo ir propagandos elementų, jeigu skulptūra kaip buvo pastatyta, taip ir stovi? Sutinku su D. Mikelioniu, kad Janonis ir sovietų kurtas jo įvaizdis yra du skirtingi dalykai. Bet kai jis suplaka paminklą ir asmenybę į viena – aš atskiriu ir kalbu tik apie paminklą, kurio iš viso tokio nebūtų, jeigu ne sovietinė ideologija ir propaganda. Kad stabu liko stovėti savas Juliukas, nėra nė kiek nuo to mieliau ar gražiau. Būtų buvę kas nors pastatyta stalinui ar leninui ir jau būtų nugriauta. Būtų reikėję ieškoti naujų idėjų, galvoti, išgryninti ir kurti… Ar tuomet irgi Janonis būtų kaip variantas?
Bet mes, biržiečiai, tai jį gerbiam, ir kam griauti jo paminklą, jeigu jis nieko blogo nepadarė?
Tiesiog buvo talentingas žmogutis, kurio jauno maišto palikimą sovietai išnaudojo, bet mums faina susitikti prie jo paminklo, nes čiagi mūsų Juliukas. Tai ne mano žodžiai ir ne citata, bet pažiūrėkite tą „Daiktų istorijų“ laidą. O aš prie progos paklausiu, ar savo asmeniniame albume turite nuotraukų šalia Juliuko, nes argi ne miela?
Asmeniškai aš vengiu tos aikštės ir einu dažniausiai jos pakraščiu, kai yra būtina. Taip ji yra sukurta, kad ne į save trauktų, o laikytų išskirtinį ir solidų atstumą ir monumentalumą. Man ji yra padrika ir nemaloni, nepaisant nei fontanų, nei naujų trinkelių ar gėlynų. Puoškit, kuo norit, bet ten nėra nei jauku, nei linksma. Populiariai teigiama, kad atnaujintoje aikštėje būriuojasi žmonės, bet kiek pro šalį einu, ji tuščia. Vaikai ten žaidžia vasarą, nes juos traukia vandens pramogos, kurių Biržuose nėra, net didžiausio paplūdimio būklė yra apgailėtina. Mieste, kur du gražūs ežerai, vaikai išsiplikinę laksto kliūdami už jau dumbančių centrinės aikštės trinkelių, valdžia triumfuoja ir prisiima nuopelnus. Bet už ką?
O atsistojus į tą erdvę paminklo šešėlyje dar vis daug ką gali pajusti sovietinio ir man visa tai yra atgrasu. Jeigu ir nebebūtų to paminklo aikštėje, sovietmetį aš prisiminčiau. Tačiau kai yra sakoma, kad paminklas bet kokiu atveju liks stovėti, pojūčiai ten atsidūrus yra žeminantys ir demoralizuojantys – nuo gėdos jausmo iki bejėgiškumo, aukos ar traumos. Šis paminklas kiršina, erzina ir tarytum šaiposi – „o jūs čia bejėgiai ir nieko nepakeisite“. Ir kaip gaila, kai gerbiami ir šiaip jau simpatiški žmonės tame mato prasmę.
Visas šitas nuolatinis Janonio paminklo brukimas Biržams yra kažkas tokio. Paminklai juk ateičiai kuriami ir ši mintis nėra kažkoks mąstymo paradoksas. Praeičiai paminklai nerūpi. Mums turi rūpėti, nes pagal paminklus mūsų palikuonys supras, kas mums brangu, kuo didžiuojamės. Nuoširdžiai atsakykite bent sau, visiškai slaptai, – ar tas Janonio įvaizdis, kuriam paminklas buvo pastatytas, ta visa aikštė yra tai, kas mūsų kartai iš praeities idėjų yra brangiausia? Čia mūsų karta saugo ir paliks tokį dalyką kaip paveldą? Kaip dėl to jaučiatės? Juk tai vyksta ne dėl mūsų kartos aktyvumo ginti sovietinį palikimą? Tikiuosi, bet ar geriau, jeigu dėl pasyvumo viskam?
Su ta paminklo gynyba pareina daug visokių keistų dalykų. Nežinau, kiek sąmoningai, bet sovietinis ideologinis įrankis mikliai perprogramuojamas į šiuolaikinį popsą. Juliukas mat. Šita idėja yra verta ypatingo dėmesio, nes kokio rezultato mes tikimės susluoksniavę kažką iš oportunizmo, numenkinimo ir patyčių? Ar tokia kultūrinė strategija turi kokį nors profesionalų žinojimą ir kokių pasekmių čia tikimasi sulaukti? Klausimas, kiek tai pagarbu, kalbant apie niekuo dėtą J. Janonį? Paminko įvaizdžių aiškinimas Ezopo kalba apie liepsneles ir architektų talentus, kurie be ideologijos elementų sukūrė ideologinį įrankį… Bet jeigu ant paminklo nėra pjautuvų su kūjais, tai nė kiek nesupaprastina situacijos, o kaip tik labiau viskas tampa sukta ir veidmainiška. Gerai, jeigu tuo viskas ir pasibaigtų, bet aikštė per rekonstrukciją tampa kažkokiu sovietinio atminimo ir europinių lėšų gogel-mogel. Iš tiesų tai net nebuvo rekonstrukcija, o kažkoks euroremontas, nes aikštė liko su ta pačia prasme, tokio pat formato. Sovietinė forma buvo tiesiog padekoruota, o koks liko ar susikūrė turinys? Ar nepanašu į pigaus alkoholio butelį, aptaisytą karštų klijų pagalba? Nei gražu, nei tvaru, nei reikalinga. Ar toks ypač brangiai kaštavęs turinio (ne trinkelių ar šaligatvių, – turinio, brangieji!) brokas yra kieno nors atsakomybė? Daug neatsakytų esminių klausimų, bet užtat aikštė praturtinta fontanais ir viešaisiais tualetais. Dabar reikia gerokai pasistengti, kad fotografuojant vaikus, žaidžiančius fontanuose, išvengtum skulptūros užpakalio, tualeto prieigų ar šiukšlių dėžės. Svarbu, kad viskas šalia. Kai pastatys skulptūrą Radvilai (kuriam Radvilai, a? Biržiečiai!?), ar ten bus patogiau šiuo klausimu? Tai juokinga, bet nelinksma.
Nežinau, ar dar yra kur nors Lietuvoj taip kaip Biržuose? Kad labiausiai matomoje ir didžiausioje miesto aikštėje yra tokia kombinacija, o moksleiviai nežino, kuris Radvila pilį statė ir kad tik pirmą kartą pilį šioje vietoje pastatė, kad kiti statė antrą ir t. t. Tai to paties D. Mikelionio mylimoji – istorija, apie kurią jis taip įdomiai pasakoja! Bet kodėl tada daugelis biržiečių jo klausosi tarsi kokio stebuklo ir kaskart išgirsta, ko nežinojo? Kodėl Radvilų atminties, to senojo LDK ir ATR žinojimo žmonės čia neturi kažkaip savaime? Ypač dar sovietmečiu gimę. Manote atsitiktinai? Klausiu tų, kurie sako, kad paminklų grovimu užsiima tik vandalai, kad tai nepakeičia žmonių kažkaip į gerą pusę arba iš viso nieko nepakeičia, kad istorinis žinojimas išlieka be paminklų, o jų išsaugojimas bet kokiu atveju yra kultūringa ir vertinga, nes reikia žinoti savo istoriją… Versijos pinasi, kol iš viso nebeaišku, kam tie paminklai reikalingi.
Žinau, kad nebūsiu mėgiama su šia nuomone ir tebūnie. Juk ne viena taip galvoju, net jeigu žmonės nenori ginčytis su tuo paminkliniu monopoliu. Jūs tiesiog žinokit, kad nebūtinai teisūs esat, ir ta visa pakinkyta „dauguma“ nebūtinai teisi.
Reda Kučinskaitė
