Ar tikrai gėlės, žvakės, malda prie paminklų prarado prasmę? Ar kolektyvinė istorinė pokario atmintis jau gali saugiai ilsėtis vadovėliuose ir tikėtis supratimo? Nebeveikia nei karas Ukrainoje, nei desovietizacijos klausimai – gatvės, paminklai? Ar įmanoma atidėti istoriją – kitiems laikams, kitai generacijai? Ir gyventi sočiai, ramiai, patogiai? Ką reiškia tikroji lyderystė, ta, sudėtingesnė, dvasinio, moralinio lygmens?
Prieš sėdant prie Kūčių stalo
Manau, labai prasminga, kad, minint Kojeliškio mūšio 80-metį, kalbėta tiesiai, atvirai, aštriai.
Gruodžio 22 dieną Papilio katalikų bažnyčioje, uždegus ketvirtąją advento ramybės – angelų žvakę, aukotos šv. Mišios už Kojeliškio mūšyje žuvusius Lietuvos partizanus ir neseniai mirusį Vytautą Einorį, kuris vis prisimindavo žuvusius jaunus kaimynus.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras Vilius Valionis sujungė praeitį ir dabartį, kviesdamas ne tik prisiminti, bet ir saugoti Laisvės kovotojų idealus, ragindamas vienytis dėl Lietuvos, kuri niekada taip gerai negyveno. Visai įtaigiai nuskambėjo mintis, kad Seime reikėtų vienijančio kunigo, kuris įtikintų poziciją ir opoziciją dirbti kartu.
Prie memorialo, skirto Papilio krašto partizanams ir tremtiniams, prisiminti ne tik partizanai, paminklo iniciatoriai, bet ir jubiliejinių datų prasmė. Atminties įpaminklinimas svarbus tiek, kiek veikia dabartį. Ir formos gali būti įvairios – šeima, uždegusi žvakutę, yra atsimenanti, kurianti ne tik asmenines giminės legendas, bet ir gilesnę istoriją. Valstybė, neturinti savo mitų ir herojų, silpnėja.
Dar labiau silpnėja garbindama netikrus veikėjus.
Tautiška giesmė partizanų atminimui
Kojeliškio mūšio vietoje pirmiausia prisiminta istorija: 1944 metais, Kūčių dieną, šioje vietoje, prie Yčų sodybos, iš dviejų pusių NKVD kareiviai apsupo ir žiauriai nužudė dešimt partizanų. Algirdas Macys priminė a. a. Vytauto Einorio pasakojimą apie kraupias sužeistųjų dejones ir maldavimą užbaigti kančias. „Ausylas buvo rytas, – vis kartodavo V. Einoris, – taip spengė tyla, taip žiauriai tratėjo kulkosvaidžiai ir žibėjo baltas sniegas“. Biržų kuopos šaulių vadas Vidutis Šeškas patikslino, kad Kojeliškio mūšis detaliai aprašytas istoriko, kraštotyrininko Romo Kauniečio knygoje: trisdešimt partizanų pateko į pasalą, tikriausiai buvo išduoti. Biržų krašto muziejaus direktorė Edita Lansbergienė kalbėjo apie muziejuje saugomus Broniaus Skiauterės prisiminimus, kuriuose irgi akcentuojamos žiaurios sužeistųjų dejonės. Partizanai buvo suvaryti į griovį ir pribaigti durtuvais. Beje, prieš pastatant atminimo akmenį mūšio vietoje, visai netoli buvo medinis kryžius, skirtas jauniausiam žuvusiam, aštuoniolikmečiui Jonui Variakojui.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo pirmininkas Vytautas Linkevičius kalbėjo apie rusų elgesį Ukrainoje – niekas nesikeičia, žiaurumas dar baisesnis. Anot jo, negalimi jokie kompromisiniai vertinimai. Lietuvos partizanai kovojo prieš sovietų okupaciją, visą sovietmetį vadinti banditais, mėginta ištrinti atmintį, todėl dabar taip svarbu čia būti. Vytauto Einorio sūnus Dalius dėkojo už pagarbą tėvelio priesakams, pasakojo, kaip giminėje branginama laisvės kovų istorija.
Kojeliškio mūšio vietoje paminklinį akmenį ir atminimo lentą iš asmeninių lėšų įrengė dr. Olgertas Kvedaravičius. Anot jo, vieta parinkta kartu su buvusiu urėdu Romanu Gaudiešiumi. Miškininkai atvežė žvyro, išlygino aikštelę, gydytoja Banguolė Kvedaravičienė pasėjo pirmąsias gėles, pasodino erškėtrožių, pakalnučių, sutvarkė aplinką.
Su a. a. Jonu Dagiliu ilgai, bet nesėkmingai ieškota partizanų būrio vado Jurgio Štraito, palaidoto Gajūnų kapinėse, artimųjų.
Didžiausia padėka tiems, kuriems rūpi. Atminimo ugnies šviesoje garsiai perskaityti žuvusiųjų vardai: Jurgis Štraitas, žuvo 27 metų, Povilas Butėnas (24 m.), Benjaminas Mališauskas (22 m.), Petras Medelinskas (28 m.), Adolfas Šleiva (21 m.), Jonas Variakojis (18 m.), Viktoras Variakojis (27 m.), Petras Zabarauskas 23 (m.), Vladas Lukšė (24 m).
Kaip išgyventi viltį
Tylos ir ramybės tądien buvo daug. Širdis džiaugėsi žiūrint į jaunąsias šaules Vestą ir Estelą, į Vytauto Einorio anūkes. Dabar Kojeliškio vieta nėra bežadė: yra partizanų pavardės, Biržų rajono savivaldybės ir miškininkų rūpesčiu 2013 m. pastatytame stende papasakota Kojeliškio mūšio istorija. Čia galima pasikartoti istorijos pamokas. Ir, ko gero, nėra tinkamesnių žodžių, kaip partizano Vaclovo Voverio- Žaibo: „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“. Kartais reikia nebijoti prakilnių žodžių, gal net būtina juos ištarti. Ypač tada, kai pasirodo sovietinės praeities fantomai – kaip amžinasis įšalas. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi?
Irutė Varzienė
