„Įdomi, graži, stilinga“, – komentavo miestelėnai Biržuose neseniai išvydę jauną moterį spėliodami, kas ji ir pas ką bei kodėl atvažiavo į mūsų miestą. Paaiškėjo, kad susidomėjimą kelianti asmenybė – viešosios įstaigos „Vaiko užuovėja“ naujoji vadovė 38 metų Monika Balnytė-Skaringienė.
– „Vaiko užuovėja“ – tai ir bendruomeniniai vaikų globos namai Biržuose, ir Medeikiuoe esantis vaikų dienos centras.
– … ir palydimoji paslauga, teikiama tuo metu, kai 16–24 metų jaunuoliai rengiasi palikti globos instituciją ar socialinę riziką patiriančios šeimos namus. Tokią paslaugą rengiamės teikti, vyksta jos akreditacija.
– Vaikų globos namų gyventojai su savimi atsineša tikrai nelengvas, kartais – stulbinančiai sunkias patirtis. O su kokiomis gyvenimo ir darbo patirtimis atvykote jūs, nuo kurios priklauso ne tik globojamų vaikų, bet ir su jais dirbančių žmonių gyvenimas? Kur buvo pirmosios įgytos žinios iš mokytojo, globėjo darbo srities?
– Augau Pasvalyje su broliais Mantu ir Mindaugu. Mama – statybos inžinierė (dabar ji – socialinė darbuotoja), tėčio profesinė sritis – statyba. P. Vileišio gimnaziją baigusi 2004 metais įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, jame 2009 metais baigiau ir socialinės pedagogikos, o vėliau – socialinio darbo magistrantūros studijas.
– Mokykloje jums buvo gera?
– Gera buvo man, gera ir mano vaikams. Ir aš, ir sūnūs norėjo eiti į mokyklą. Vaikai komunikabilūs, geri. Vyresniajam Žygimantui jau 19, o dvylikametis Tautvydas ir aštuonerių Pranas – Vaškų gimnazijos moksleiviai. Juokauju, kad esu pagerbta tarp keturių vyrų – mūsų namuose vyriškajai giminei atstovauja ir katinas Sigis.
– Sūnūs mokosi ne Pasvalyje, o Vaškuose?
– Vaškuose – mūsų šeimos namai. Vyras Mindaugas (mano brolio bendravardis) – agronomas. Mudu su Mindaugu ir studijavome, ir auginome vaikus. Dabar turime savo bityną, jame dirba vyras, vaikai – visa mūsų šeima. Namų ūkyje visi turime savo pareigas. Abu su vyru turime ir samdomus darbus. Jis dirba Žeimelyje, aš važinėjau į Joniškį, Pasvalį, dabar – į Biržus. Man tai visai nesunku – vairuodama apgalvoju darbų planą, susidėlioju mintis. Ir visada važiuoju su muzika.
– Kokį automobilį vairavote anksčiau ir dabar?
– BMW. Visada. Juo važiuoti man labiausiai patinka, tokį vairuodama jaučiuosi saugiausiai ir geriausiai.
– Tai irgi kažką sako apie jūsų stilių? Beje, o kaip apibūdintume savo išvaizdos, aprangos stilių?
– Jis toks, kuriame aš jaučiuosi gerai. Taip noriu jausti ir namuose, ir darbe. Ar tai yra stilius? Tiesiog tu taip gyveni, ir viskas!
– Vaškų gimnazijoje dirbote socialine pedagoge. Joniškio, Pasvalio savivaldybėse buvusios pareigos, o dabar ir Biržuose yra susijusios su vaikų globa, teisių apsauga. Prieš atvykdama į Biržus dirbote vaiko teisių apsaugos tarnybose, dabar jūsų darbas apima dar platesnį su vaikų ugdymu, jų priežiūra susijusių pareigų spektrą. Kodėl rinkotės tokį kelią?
– To aš norėjau, siekiau studijomis, dalyvavimu konkursuose. Gal toks pašaukimas – dirbti su vaikais – paveldėtas iš giminės linijos? Mano močiutė Angelė – pedagogė. Pas ją, gyvenusią Žemaitijoje prie Ilgio ežero, vaikystėje leidau vasaras. Močiutė – intelektuali, apsiskaičiusi, stilinga ir visada pasitempusi. Jos aplankyti atvažiuodavo buvę ir esami mokiniai, mačiau ir jaučiau, kaip močiutę jie visi gerbia ir myli.
Močiutės brolis vadovavo Gruzdžių vaikų namams, kuriuose atlikau praktiką.
Kiekvienas pasirinkimas turi užaugti. Mano tikslas buvo darbas su globa ir įvaikinimu, bendruomeniniai globos namai. Svarbu daryti tada, kai to nori ir tiki tuo, ką darai.
– Girdėjau jūsų gerus įspūdžius apie Joniškį, ten sutiktų žmonių šiltumą. O kaip jaučiatės atvykusi į Biržus? Ar didelis įstaigos kolektyvas (iš viso kone 16 pareigybių) ir vaikų globos namų specifika nepasirodė gąsdinantis iššūkis?
– Gal aš pati jiems esu iššūkis? Tačiau aš jais visais džiaugiuosi. Kolektyvas mane priėmė, aš išdėsčiau savo lūkesčius, kuriuos galime įgyvendinti kartu. Nė vieną dieną nesijaučiau viena. Prisipažįstu, kad anksčiau Biržų geriau pažinti neteko. O ir dabar čia dar nė pusšimčio dienų nedirbu. Manau, kad labai svarbu mokėti pasakyti kritiką. Kaip žmonėms pasakysi, taip jie ir priims. Dar svarbu tarimasis, gebėjimas tą daryti.
– Yra tikinančių, kad dideli instituciniai globos namai yra geriau negu bendruomeniniai. Dabar Biržuose dirbate bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Naujas gražus pastatas, nedaug vaikų. Kokie jie, jūsų akimis? Ar labai gyvenimo sudaužyti, sunkūs?
– Sunkių vaikų nėra, kaip ir blogų. Mes turime pakeisti supratimą apie vaikų globos namų auklėtinius. Juk ir „normaliose“ šeimose užaugę vaikai būna visokie. Net ir negatyvų pavyzdį šeimoje matę žmonės dažnai dėl savo ateities stengiasi kur kas labiau nei augę „normalioje“ šeimoje. O dideli instituciniai globos namai – tikrai nieko gero. Dabar tikrai yra geriau. Kartu mokomės gyventi kaip šeimoje – tvarkytis, ruošti valgį, skalbti, kuriame tradicijas.
– Kokios savybės labiausiai padeda darbe ir gyvenime, derinant ir mamos, ir profesines pareigas?
– Disciplina. Aš visada keliuosi 6 valandą. Visada. Disciplinos ugdymui įtakos turėjo patirtis su šauliais. Aš ir brolis priklausėme Pasvalio jaunųjų šaulių organizacijai, dalyvavome jos veikloje, stovyklose.
Ir darbe, ir šeimoje turi būti laikomasi taisyklių. Pavyzdžiui, jeigu vaikams pasakyta, kad jie namuose turi būti iki 22 valandos, tai taip ir bus. Dėl to ir su 19 – mečiu Žygimantu neturiu jokių problemų dėl grįžimo laiku. Taip turi būti, ir viskas. Nukrypimas nuo taisyklių galimas, tačiau privalo turėti ribas.
– O disciplinuotame ir pagal taisykles vykstančiame gyvenime lieka vietos moteriškumui, šeimos tradicijoms?
– O, aš ir maistą visada gaminu, ir konservuoti be galo mėgstu… Tiesa, dvejus metus esu Vaškų krašto bendruomenės pirmininkė. Bendruomenės taryboje – skirtingų partijų, pažiūrų žmonės, tačiau tai netrukdo dirbti bendram tikslui.
Šeimos pomėgis – kelionės drauge. Tradicija – vakare visai šeimai būtinai pažiūrėti žinias. Ypač tai dabar labai svarbu jaunyliui Pranui. Renkamės televiziją, kurios laidose orų prognozes praneša Naglis Šulija. Jis labai svarbus agronomui Mindaugui (juokiasi – red.).
– Ar 8-erių metų vaikui nėra pernelyg sunku matyti žiaurius dalykus? Pavyzdžiui, karą? Ar tai, kas vyksta dabar Ukrainoje ir aplinkui, nekelia vaikams papildomo nerimo?
– Apie karą mes su vaikais kalbamės. Jiems viskas išaiškinta, ir jie žino, ką iškilus pavojui turėtų daryti, kur eiti. Žygimantas dabar laukia, kada bus pakviestas tarnauti kariuomenėje. Nerimo, kad tėtis ir brolis galėtų išeiti į karą, padeda išvengti kalbėjimasis. Stengiamės jaunyliams aiškinti, kad ne visi žmonės turi kariauti – kažkas turės dirbti žemę ir pan. Taip siekiame, kad vaikai patirtų kuo mažiau streso.
Tačiau stengiamės niekada vaikams nemeluoti. Netgi kalbant apie mirtį. Jie žino, kad miręs žmogus negrįžta. Vaikai turi žinoti tiesą. Džiaugiuosi, kad mūsų šeimos vertybės visada sutampa. Niekada nebuvo ginčų ir dėl vaikų auklėjimo. O kalbant apie karą ir galimą evakuaciją, ką netikėtumui ištikus turėčiau daryti su globos namų vaikais, vyras pasakė, kad mūsų namai dideli.
– Dėkoju už pokalbį, išplėstą namų ir atsakomybės už vaikus sąvoką.
Sėkmės Biržuose.
