Kirdonių, Medeikių ir Parovėjos kaimuose dirbanti Biržų kultūros centro darbuotoja Rugilė Šarkanaitė dažnai pavadinama mergaičiuke.
Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas. Nemenką gyvenimo patirtį nešiojanti ir ilgą kelią į savo svajonę ėjusi 36 metų biržietė yra brandi ir įdomi asmenybė.
Renginius vesdavo jau mokykloje
Rugilė Šarkanaitė sako, kad jai ir jos tėveliams dažniausiai užduodamas klausimas – „ar Medeikių girininkas ne giminė“. Jie jau seniai aiškinosi giminystės peripetijas ir padarė išvadą, kad yra tik bendrapavardžiai.
Rugilės tėtis Aurelijus kilęs nuo Klausučių, mamytė Audronė – iš Rokiškio rajono.
Šeimoje dar užaugo sesuo Lina, kuri šiuo metu gyvena ir dirba Kaune.
R. Šarkanaitė 2005 metais baigė dvylika Biržų „Atžalyno“ tuometinės vidurinės mokyklos klasių. Iki šiol geru žodžiu ji mini „mokyklos sielą“ Irutę Varzienę, kuri, matydama mokinės sugebėjimus, ją įtraukdavo į įvairių renginių vedimą ir organizavimą.
Pašnekovė nuo pirmos klasės iki mokslų baigimo šoko Biržų kultūros centro Danguolės Kalkienės vadovaujamame kolektyve. Tad visą laiką jos svajonė buvo mokytis choreografijos.
Išėjo taip, kad į trokštamas studijas Klaipėdos universitete įstoti pavėlavo ir įstojo į Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro kultūros renginių organizavimo specialybę.
Vaikai skleidžia tikras emocijas
Baigusi studijas Rugilė grįžo į Biržus. Tai buvo prieš dešimtį metų. Draugų paskatinta ji pradėjo vesti įvairias privačias šventes – gimtadienius, jubiliejus. Vėliau viena draugė pasiūlė surengti gimtadienį jos vaikui. Renginys pavyko. Taip Rugilė tapo pirmąja animatore Biržų rajone.
Ilgą laiką ji turėjo sutartį su vaikų žaidimų kambariu „Kupriukas“, vesdavo šventes ir ten, ir kitose erdvėse.
Po truputį ji susikūrė daugybę personažų – pagal klientų poreikį. Ji gali persikūnyti į Žmogų Vorą, Elzą, Pakaliką, Pelytę Minę, Lego Ninjago, lėlę Malviną, Kakę Makę.
Pastarasis jos personažas ir buvo pirmasis.Vienu metu jis buvo labai populiarus, vaikai jo labai laukdavo. Vėliau ji išmoko piešti ant vaikų veidukų ir taip džiugindavo šventės dalyvius.
Žinia apie Rugilės sugebėjimus eidavo iš lūpų į lūpas – pasak pašnekovės, tai geriausia reklama.
Dabar Biržuose atsirado daugiau animatorių, bet ji įsitikinusi, kad darbo užtenka visiems.
Vaikų šventės Rugilei yra ypatingos tikrumu, nuotaika, energija.
„Vaikai skleidžia tikras emocijas. Kai nustemba ar apsidžiaugia, tai būna iš tikrųjų“,- sako pašnekovė.
Tiesa, kartą jai teko patirti rimtą pamoką.
Į vieną gimtadienį tėvai Rugilę pakvietė būti su Žmogaus Voro kostiumu. Bet personažą pasitikęs penkiametis pasakė, kad jo į savo gimtadienį nekvietė. Ir visą laiką ignoravo Rugilės pasirodymą. Net šventės dalyviams dainuojant „Su gimimo diena“ jubiliatas lindėjo kamuoliukų dėžėje.
„Nuo to laiko visuomet tėvų klausiu – ar jūs norite to personažo, ar vaikas?“ – apie gautą pamoką kalba moteris.
Tačiau būna ir be galo smagių akimirkų. Tarkim, kai į mergytės, visuomet svajojusios apie Elzą, gimtadienį ateina šis personažas ir mažylė iš džiaugsmo netenka žado…
Į svajonę – 15 metų
Rugilė neslepia, kad gyvenime jai teko ragauti visokios duonos. Kol ji tudijavo, dirbo parduotuvėje „Maxima“ sūrių skyriuje. Sako, po to Biržų parduotuvėse ilgai nerasdavo tinkamų sūrių – jie jai atrodydavo pervynioti, perdžiūvę. O visų sūrių karaliumi ji laiko kietąjį sūrį „Džiugas“.
Rugilei teko ir kebabus vynioti, ir dirbti su keramikos gaminiais.
Po kultūros renginių organizavimo studijų ji buvo pradėjusi mokytis Kauno kolegijoje viešojo maitinimo technologe.
„Bet tai buvo ne man. Esu humanitarė, meniškos sielos žmogus…“ – pasakoja moteris.
Vos grįžusi į Biržus Rugilė iškart ieškojo darbo Biržų kultūros centre. Bet jai buvo paaiškinta, kad vien studijų baigimo diplomo neužtenka, reikia trejų metų darbo stažo. Bet kur jį gauti, jei be stažo į darbą nepriima?
Tačiau išėjo taip, kad po dešimties metų R. Šarkanaitę susirado tas pats Biržų kultūros centras ir jai pasiūlė darbą. Pirmiausia – meno vadove Medeikiuose, vėliau Parovėjoje, Kirdonių daugiafunkciame centre.
Biržų kultūros centre ji dirba jau trečius metus.
Rugilė ir toliau siekia žinių. Šiuo metu yra Vilniaus socialinių mokslų kolegijos antro kurso studentė. Ji studijuoja kūrybos ir pramogų industriją.
„Girdėjau juokaujant, kad baigusi galėsiu pretenduoti į Biržų kultūros centro vadovo pareigas. Bet tam reikia turėti magistrą. O kodėl gi ne? Ir nebūtinai siekti kultūros centro vadovo karjeros“,- svarsto pašnekovė.
Ji labai džiaugiasi savo studijomis. Mano, kad imlumą lemia jos gyvenimo ir darbo patirtis.
„Mano bendramoksliai baigę dvylika klasių. O aš susitupėjusi, noriu griebti žinias, viską žinoti, klausyti. Ir darbe į papildomus mokymus važiuoju, po to žinias bandau pritaikyti. Ne visi naujovėms nusiteikę, bet po truputį bandau jas įvesti“,- kalba R. Šarkanaitė.
Laiko antrąja mokytoja
Pašnekovė dėkinga Kirdonių daugiafunkcio centro kolektyvui bei Medeikių bendruomenės pirmininkei Vidai Vigelienei už paramą, supratimą ir palaikymą. Su kolega tariasi ir dirbdama Parovėjoje.
Rugilė labai vertina Kirdonių daugiafunkcio centro kultūros veiklos organizatorės Vaivos Juknienės pagalbą.
„Ji ir palaiko, ir pabara, ir, kai reikia, spiria į užpakalį, ir motyvuoja. Renginį organizuodamos padarom taip, kad po to dažnai tenka žavėtis“, – džiaugiasi pašnekovė.
Smagu, kad Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius ramiai, taktiškai išreiškia palaikymą. Kai reikia, ir pabara, bet visuomet laiku ir vietoje.
Kultūros darbuotojų etalonu ji laiko keturis žmones – Jūratę Garnelienę, Vilitą Vasiliauskienę, Vigiliją Macienę ir Danguolę Kalkienę.
„Šie keturi žmonės spaudė ranką, laikė tvirtai ant žemės, davė patarimus“,- sako Rugilė.
„Jūratė – žmogus, kuris, jei galės, viską tau atiduos. Jei ir bus labai blogai, ji temps už rankų, ragins nesėdėti ir veikti. Vilita visuomet skatina nebijoti ir skambinti jai nors ir naktį. Tai švelnumo ir motiniško rūpesčio pavyzdys“,- gerų žodžių negaili kolegoms.
„Šokis pas Danguolę man suteikė meilę scenai, žmogui, šokiui, didesnį pasitikėjimą savimi. Formavo požiūrį į viską“, – kalba Rugilė. Ji sako ir dabar kartais aplankanti D. Kalkienės šokių kolektyvą „Verpetas“ – ten visuomet pasisemia geros nuotaikos.
„Ji ne tik vadovė, bet ir žmogus iš didžiosios raidės. Tikra mokytoja. Nesu netgi mokykloje ir namuose išgirdusi kartais to, ką ji pasakė ar pamokė“,- apie D. Kalkienę kalba pašnekovė.
Žmonės aptingo
Meno vadovė sako, kad kaimuose renginiai vyksta, ir jų daug. Tik žmonės po koronaviruso pandemijos aptingę, juos labai sunku prisikviesti į renginius.
Daug kas klausia, ar negalima renginio padaryti „per nuotolį“.
Rugilei keista: per kovidą visi taip laukė „laisvės“, o kai ji atėjo, paaiškėjo, kad nėra toks ir didelis noras ja pasinaudoti.
„Žmonės nori, kad tiesiog jų kieme viskas vyktų. Visi nori būti apglostyti, apmyluoti, kad kvietimai į namus būtų atnešti ar asmeniškai būtų pakviesti“, – sako pašnekovė.
Ji mano, kad kultūros darbuotojo darbas yra panašus į psichologo. Jis turi mokėti prieiti prie žmogaus, išmokti adekvačiai reaguoti į sulaukiamus komentarus, kurie ne visuomet atitinka realybę.
„Kiekvienas turim daryti tai, ką mokam geriausiai. Politikai politikuoja, kažkas namus stato, o mes nešam džiaugsmą žmonėms“, – svarsto Rugilė.
Ji suvokia, kad kaime dirbantys meno vadovai konkuruoja su didžiaisiais miestais. Mat savo transportą turintys žmonės neretai kaime vykstančius renginius iškeičia į didmiesčius. Tačiau pasitaiko ir atvirkščiai.
Pašnekovė prisiminė vasarą Kirdonyse jos suorganizuotą renginį. Prie jos priėjo žmonės, prisistatė esą iš Panevėžio ir pasidžiaugė, kad galėjo čia pabūti ir pasilinksminti.
Skundžiasi, bet neateina
Kaime dirbantys žmonės gerai mato, ko žmonėms reikia. Tačiau ir juos kartais žmonių pageidavimai nustebina.
Vienu metu ji kaime išplatino anketą ir atliko apklausą, ko žmonėms reikia. Iš gautų atsakymų galėjo susisteminti tam tikras išvadas.
Kai kurie žmonės jaučiasi pamiršti. Nors daug kas turi automobilius, bet sako, kad negali nuvažiuoti bet kada ir kur nori. Kelias iš Parovėjos į Medeikius yra išasfaltuotas, bet jis tragiškas.
Kaimo žmonės ne visuomet jaučiasi išgirsti. Tik Rugilė nelabai supranta, kokio jie išgirstumo norėtų.
Kai paklausė, ar trūksta renginių, jai buvo atsakyta, kad netrūksta nieko. Bet po to išgirdo kalbų, kad niekas nieko nedaro. Taigi, tuomet nebesupranti, kur yra teisybė.
Žmonės skundžiasi, kad jiems trūksta informacijos. Bet jie gauna tą pačią spaudą, naudojasi internetu, žiūri televizorių. Tad kaip dar tą informaciją jiems pateikti, kultūros darbuotoja nesuvokia.
Pasak Rugilės, kai kurie žmonės pateikia kaip pavyzdį kažkokiose kitose bendruomenėse vykstančius renginius. Bet kai juos padarai, tie, kurie skundėsi, tiesiog neateina.
R. Šarkanaitė sako nenorinti nuo kitų kolegų nusižiūrėti renginių ir padaryti savaip. Tarkim,vasarą Kirdonių dainų slėnyje planuoja surengti renginį „Geras daiktas yra televizorius“. O Parovėjoje vasarą surengti festivalį ar kapelų šventę
„Gal niekas nesupras manęs ir neateis. Bet aš bent jau būsiu pabandžiusi“, – sako ji.
Nebijoti būti purpurine karve
Rugilė Šarkanaitė sako, kad lietuviai, ir ypač Biržų krašto žmonės, įpratę ir linkę burbėti, jog viskas negerai. Ji svarsto, gal lemia tai, jog čia šiauriausias kraštas?
Ji turi su kuo palyginti. Tarkim, Kupiškyje žmonės dažniau šypsosi, yra pozityvūs. Rokiškyje jie ramesni, šeimininkiškesni. O Biržuose kiek kitaip.
Jai pačiai Biržų kraštas labai gražus ir įdomus. Čia tvarkoma infrastruktūra, pritraukiami turistai. Gal tik trūksta rajono privalumus labiau pristatyti platesnei visuomenės daliai. Tarkim, nuvykusi į studijas ji papasakoja savo dėstytojams ir bendramoksliams apie tai, ką galima rasti Biržuose. Po jos pasakojimų viena profesorė pasakė nežinojusi, kiek čia galima visko pamatyti, ir būtinai atvažiuosianti.
„Gal trūksta to pateikimo? Kad ir „Žaldokynės kraštas“ – nuostabus festivalis. Aplinkiniai miestai jį žino, o plačiau – nelabai“, – svarsto meno darbuotoja.
Ji įsitikinusi, kad Biržams reikia labiau save viešinti ir nebijoti pasirodyti, išsiskirti.
„Nebijokite būti purpurinės karvės“,- sakė viena meno dėstytoja jiems, studentams.
Didžiausias ramstis – šeima
Rugilė Šarkanaitė neslepia, kad vienu metu jautėsi pavargusi ir turėjo minčių netgi atsisakyti darbo. Galvojo, kad nebegali ir nenori daugiau to negatyvo, kurio sulaukė iš klientų.
Ją tiesiog užmušdavo reikalavimai, kad „atvežtų į kaimą Ciciną“. Bet juk jo atvežti iš savo algos organizatorė negali.
Didžiausias jos palaikytojas ir žmogus, kuris viską „sustatė“ į savo vietas, buvo jos gyvenimo draugas ir būsimas sutuoktinis Mindaugas.
„Negi tu taip lengvai paleisi savo svajonę?“ – ji tarsi sau vis kartoja vyro žodžius.
Rugilė džiaugiasi, kad vyras ją palaiko, skatina veikti ir viską sustato į savo vietas. Moteris jį vadina savo valerijonu – kai ją apkabina, priglaudžia, viskas tampa aišku…
Dvylikametis sūnus Eigutis seniau prašydavo mamos neiti pas kitus vaikus, o pabūti su juo… Dabar kai mama grįžta namo, jis visuomet paklausia, kaip sekėsi, kaip praėjo renginys, ar žmonės susirinko. Mamai smagu, kad jos sūnus taip pat lanko meno ir sporto užsiėmimus.
Rugilė su šeima vakarais mėgsta pasivaikščioti. „Kai pradėjau vaikščioti, pamačiau, kokie gražūs mūsų Biržai“, – sako ji.
Biržų krašte gyvenantiems žmonėms ji siūlo džiaugtis gyvenimu ir vertinti tai, kas yra šalia: renginiai, žmonės, šypsenos, nuotaikos, šeima.
„Išmokime atskleisti gėrį. Ir tada visiems bus labai gera gyventi“, – sako Rugilė Šarkanaitė.
