Norvegijoje gyvenanti, dirbanti ir mažylę Emmą auginanti šeima Diana ir Tadas Talmontai nenusigręžia nuo krašto, kuriame jie užaugo. Jauna pora ne tik nuolat sugrįžta į Biržus – jie padeda nepasiturintiems ir pildo vaikų svajones.
Tadas – biržietis. Iš Klaipėdos kilusi Diana užaugo Sigitos Veinzierl vaikų šeimynoje. Sutuoktiniai didžiausia gyvenimo dovana laiko savo šeimas bei galimybę padėti kitiems. Jie sako, kad gerus darbus nori daryti tyliai. Bet sutiko duoti interviu, nes jų pavyzdys gali kitus paskatinti panašiems poelgiams.
– Diana ir Tadai, esate jauna šeima. Kaip jums kilo mintis pradėti pildyti Lietuvoje gyvenančių vaikų svajones?
– Mes su vyru pirmiausia pradėjome aukoti maistą, palutes, gultus, kraiką ir dar daug kitų reikalingų dalykų gyvūnų prieglaudoms Biržuose ir Panevėžyje, nes labai mylim gyvūnus.
Vaikų svajones pradėjom pildyti, kai naršydami socialiniame tinkle „Facebook“ radome akciją „Išpildyk kalėdinę vaiko svajonę“.
Užėję į šį puslapį pamatėme daug vaikų vardų su nurodytu amžiumi, iš kokio miesto jie yra bei ko nori Kalėdoms dovanų. Nusprendėme išpildyti 4 metukų berniuko svajonę turėti „Hot weels“ mašinos trasą.
Kadangi tai buvo pirmas mūsų svajonės pildymas, paprašėme, kad socialinė darbuotoja pristatytų dovaną nuo mūsų.
Darbuotoja buvo nustebusi, nes dovanėlių buvo ir tėveliui su mamyte. Po Kalėdų gavom žinutę nuo vaiko mamytės, kad jis buvo labai laimingas gavęs dovaną ir kad tėveliai taip pat dėkoja už dovanas.
Kai skaitėme šią padėką, mums su vyru pasidarė gera širdyje, kad šeimai padarėme laimingą Šventų Kalėdų rytą. Ir tas jausmas mums patiko. Todėl nusprendėme išpildyti daugiau vaikų svajonių.
– Kokią svajonę išpildėte šiemet ir kaip?
– Šiemet mes išpildėme jau dvi svajones ir trečią pildom dabar. Pirmoji šių metų svajonė buvo 6 mėnesių amžiaus berniuko. Svajonę, žinoma, sugalvojo mamytė, nes ji žino, ko vaikui reikia. Mamytės svajonė buvo turėti vaikui visų reikalingų higienos priemonių – žirklučių nagų kirpimui, šampūno, dušo želė, termometrų vandeniui ir temperatūrai matuoti, kremukų nuo iššutimo, sausos odytės ir t.t. Taip pat sauskelnių su drėgnomis servetėlėmis. Dar viena svajonė buvo nauji rūbeliai. Pamąstėm, kad kodėl nenušovus dviejų zuikių vienu metu, tai pasirinkom dar ir rūbelių nupirkti. Kadangi berniukas mažiukas, o jo dydžio rūbelių nelabai radom internetinėje parduotuvėje, tai paėmėme vienu dydžiu didesnius, juk vaikai greitai auga.
Šią dovanytę mes pristatėme patys su savo dukryte Emma. Kai jau ruošėmės važiuoti pas tą šeimą, sužinojome, kad joje yra dar vienas berniukas, tik didesnis. Kad jis nesijaustų nuskriaustas, nupirkome jam mašinėlių bei pilną maišą įvairių skanumynų.
Nuvažiavę pas tą šeimą įteikėme dovanas. Mūsų mažylė iš maišo ištraukusi mašinytes, kurias nupirkome vyresniajam broliukui, padavė jam su plačia šypsena veiduke.
Buvo labai džiugu matyti, kad mūsų Emma mėgsta dalintis.
Antrąją svajonę pasirinkome išpildyti Palangos mieste gyvenančiam berniukui. Jis norėjo gauti visko, ko reikia mokslo pradžiai mokykloje. Sąrašas buvo nemažas, juk mokyklai labai daug reikia. Svajonių išpildymo organizatoriai to berniuko svajonę išdalino į tris, mes visas jas bandėme išpildyti. Jis norėjo gauti mokyklinių priemonių ir gerą, kokybišką, patogią kuprinę.
Deja, šios svajonės patys negalėjome pristatyti, bet paprašiau sesės Daivos, kuri gyvena Palangoje, pagalbos. Paprašėm, kad ir kokių nors skanėstų nupirktų (mus su vyru mamos mokė, kad tuščiomis į svečius neinama).
Po susitikimo sesuo man atsiuntė to vaiko nuotraukų bei pasakojo, kad berniukui labai patiko dovanos.
Dabar su vyru pildome trečią svajonę šiais metais. Vienerių metukų mergaitės svajone turėti šiltą žieminį kombinezoną.
Kadangi mes negalime pristatyti dovanos, tai paprašėme mano mamos pagalbos ir ji pristatys mūsų dovanytę į Vabalninko miestelį. Mes mažajai mergytei nupirkome rožinį kombinezoną ir taip pat dar vieną dovanytę, kuria galės džiaugtis paaugus.
Pasiteiravę socialinės darbuotojos sužinojome, kad toje šeimoje yra dar viena 5 metukų mergytė, tai jai ir nupirkom dovanytę, kad nebūtų nuskriausta.
– Kiek vaikų svajonių išpildėte ankstesniais metais?
– Ankstesniais metais išpildėme dar dvi vaikų svajones ir nusiuntėme pinigų į Biržų gyvūnų prieglaudą, padėjome susimokėti už veterinaro paslaugas gyvūnams.
– Šiuo metu gyvenate ir dirbate Norvegijoje. Ar iš šioje šalyje esančio socialinės sistemos modelio ką nors reikėtų perimti ir Lietuvoje? Kas tai galėtų būti?
– Kadangi mūsų mažylė jau eina į darželį, tai mums labai patinka jų sistema dėl miego, valgymo ir buvimo lauke. Norvegijoje niekas neverčia vaiko suvalgyti viso maisto, jei jis nenori, bei valgo gan dažnai. Jei vaikas dar nėra pavargęs ir nenori miegoti, jo niekas neverčia eiti miegoti, o laukia, kol jis užsimanys miego. Lauke vaikai būna, kai lyja, kai saulė šviečia ir kai net šaltis iki -10. Jie taip grūdina vaikus.
Būtų gerai, jei Lietuvos darželiuose irgi nebūtų tos prievartos suvalgyti visą maistą lėkštėje ar neverstų eiti miegoti, jei vaikas dar kupinas energijos. Manom, ir auklėtojos būtų laimingesnės, ir vaikai.
– Diana, Jūsų vaikystė buvo sudėtinga. Kažkada buvo išpildyta ir jūsų svajonė turėti savo gerus namus. Papasakokite apie tai…
– Taip, mano vaikystė buvo sudėtinga, bet jos dėka išmokau vertinti, tai ką turiu, kas yra šalia manęs, ir žinau, kaip yra sunku augti varganoje šeimoje. Aš labai dėkinga Dievui ir savo promočiutei, per kuriuos gavau dovaną – naują mamą ir šeimą, kurie mane myli ir mylės. Mano mama (globėja) parodė, koks gyvenimas gali būti gražus, ramus, laimingas mylinčioje šeimoje. Pamačiau daug šalių, susipažinau su daugybe gerų, įdomių žmonių, išmokau nenuleisti rankų ir eiti tik pirmyn, kad ir kaip būtų sunku. Dabar turiu šeimą, kuriai aš rūpiu, kuri padės, kai bus blogai. Išmokau iš mamos, kokia turi būti darni ir mylinti šeima. Tas pamokas taikau mūsų sukurtoje šeimoje.
Iš tiesų, jei ne mamos darbas bažnyčioje, manau, nebūčiau suradusi savo vyro ir neturėčiau nuostabiausios dukros pasaulyje. Aš esu labai dėkinga savo mamai už viską, o labiausiai, kad priėmė mane į savo šeimą.
Taip pat esu dėkinga anytai Aušrai už tikėjimą mūsų meile su Tadu ir pamokymus, kaip reikia auginti vaiką. Tikim su vyru, kad mums pavyks užauginti savo dukrytę protingu ir geru žmogumi, nes turim dvi nuostabias mamas.
– Jums vaikystėje teko patirti valdiškų institucijų „skonį“. Ką iš jų prisimeni?
– Vaikų namuose ilgai nebuvau, nes greitai išėjau gyventi į naują šeimą. Bet per tuos porą mėnesių pastebėjau, kad kai kurioms auklėtojoms nelabai rūpėdavo vaikai.
Mano manymu, tokiose įstaigose turėtų dirbti žmonės, kuriems rūpi vaikai, negalintys gyventi su tėveliais, nes jais nesirūpino. Turėtų juos mokyti, kad yra ir gerų žmonių, kurie tikrai padės bėdoje ir dovanos tą meilę, kurios jiems taip reikia.
– Diana, Jūs turite daug broliukų ir sesių, augusių globos namuose. Ar dažnai susitinkate, ar tenka ir jiems padėti?
– Globos namuose liko tik vienas mano brolis. Kiti visi suaugę ir gyvena normalų suaugusiųjų gyvenimą. Mes su vyru visada, kai važiuojame atostogų į Lietuvą, susitinkam su mano broliais ir seserimis. Aišku, su jais dažnai susirašome arba susiskambiname telefonu, per messenger‘į. Mes su vyru padedam jiems, kai tik reikia kokios pagalbos – ar finansinės, ar patarimų. Aš esu vyriausia šeimoje, tai yra mano pareiga jiems padėti, kaip tik galiu. O kadangi man pasisekė turėti gerą vyrą, tai jis man padeda padėti jiems…
– Auginate dukrytę Emmą. Jos svajones pildote jūs, tėvai. Kokios ateities jai linkite?
– Pirmiausia džiaugiamės, kaip mums pasisekė turėti tokią gražią, protingą, laimingą, draugišką, mylinčią mergytę. Ji tiesiog nuostabi.
Mes manom, kad kiekvienas tėvelis savo vaikui linki, kad būtų jis stiprus, saugus šiam pasaulyje, kad turėtų stiprią sveikatą, būtų mylimas, kad niekada nepritrūktų išminties pasirinkdamas savo gyvenimo kelią. Tai mes linkim viso to ir dar daugiau.
– Jūs pildote kitų vaikų svajones. O kokių patys turite svajonių?
– Mūsų svajones yra paprastos. Kad mūsų šeimynos būtų sveikos, laimingos, draugiškos.
O didžiausia mūsų svajonė – kad mūsų mažoji Emma nebesirgtų, kad užaugtų dosni, mylinti ir dora, kaip mus mokė auginti mūsų mamos.
– Ačiū už pokalbį ir gerumą.
