Gūdžiais spaudos draudimo metais Lietuvoje buvo daug lietuviško rašto gynėjų ir platintojų, tačiau nė vienas jų neišdrįso dėl to rašto bylinėtis su caro valdžia. Tai padarė drąsus aukštaitis iš Šiaurės Lietuvos Antanas Macijauskas, inžinierius, švietėjas, lietuviškos spaudos leidėjas ir platintojas.
Protestuodamas prieš jo išleisto lietuviško žemėlapio konfiskavimą ketvertą metų bylinėjosi su carinės valdžios institucijomis ir laimėjo bylą. Konfiskavimas buvo pripažintas neteisėtu, o Antanui Macijauskui išmokėta kompensacija. Tai buvo neregėtas įvykis, tikras šviesos blyksnis toje tamsos karalystėje.
Tenka apgailestauti, kad daug dešimtmečių mes beveik nieko nežinojome apie šį drąsų aukštaitį. Sovietmečiu apie jį nerasime nė žodžio jokiame istorijos vadovėlyje ar tarybinėje enciklopedijoje. Dar daugiau – bolševikai jį persekiojo, jis turėjo slapstytis.
Antanas Macijauskas ėmė kilti iš užmaršties kartu su bundančia Lietuva. Didelį darbą garsinant Antaną Macijauską atliko dr. Vytautas Pocius, surinkęs daug vertingos istorinės medžiagos ir išleidęs knygą „Antanas Macijauskas“. Atgimimo metais knygelę apie garsų aukštaitį išleido Danieliaus Mackevičiaus leidykla „Danielius“.
Būtent iš savo bičiulio, nusipelniusio žurnalisto Danieliaus Mickevičiaus aš sužinojau įdomią ir dramatišką Antano Macijausko gyvenimo ir veiklos istoriją.
Važiuojame į Pabiržę
Dažnai Danielius mane pakviesdavo į tokias prasmingas keliones, kai jam pavykdavo ką nors atkapstyti iš užmirštos praeities. Didžiausias jo atradimas Atgimimo metais buvo Antanas Macijauskas. Ir štai dabar drauge su Danieliumi važiuojame į Šiaurės Lietuvą, į Pabiržę, į Antano Macijausko paminklo atidengimą. Kelionėje į diktofoną įsirašau jo įdomų pasakojimą.
„Daugiau kaip penkiasdešimt metų mes nieko nežinojome apie Antaną Macijauską, – pasakoja Danielius. – Vaikystėje iš savo dėdės Juozo Mickevičiaus esu girdėjęs, kad mūsų giminėje buvo garsus žmogus Antanas Macijauskas, ir ragino ieškoti apie jį kokių nors dokumentų. Daug ieškojau, bet nieko nepavyko rasti. Tik studentu būdamas V. Merkio knygoje apie nelegalią lietuvių spaudą iki 1904 metų užtikau skyrelį, kuriame pasakojama, kaip Antanas Macijauskas bylinėjosi su caro valdžia dėl jo išleisto ir konfiskuoto lietuviško žemėlapio.“
Vėliau Danieliui pavyko rasti Smetonos laikų Juozo Tumo redaguojamą žurnalą „Mūsų senovė“. 1921 metais jame paskelbtas straipsnis prasideda taip: „1900 metais vasario mėnesį vargais negalais pasisekė inž. A. Macijauskui pralįsti pro cenzūros kilpas ir išspausdinti Lietuvos žemėlapį lotynų raidėmis Peterburgo Iljino litografijoje. Aštuonetą mėnesių tas žemėlapis laisvai ėjo į visą pasaulį, tik devintam mėnesiui stojus, Peterburgo policija konfiskavo jį…“
Protestuodamas prieš žemėlapio konfiskavimą Antanas Macijauskas raštu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą ir pareikalavo atšaukti Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininko A. Šachovskojaus įsakymą. Ministras šį prašymą atmetė. Tuomet Antanas Macijauskas apskundė A. Šachovskojų Senatui ir pareikalavo ne tik atšaukti draudimą, bet ir atlyginti nuostolius, išmokėti 1200 rublių. Senatas pripažino, kad žemėlapis buvo uždraustas ir konfiskuotas neteisėtai. Antanas Macijauskas sutiko su 700 rublių kompensacija. Taip 1904 metais sėkmingai baigėsi garsioji byla, kuri tęsėsi beveik ketvertą metų. Caro valdžia netrukus buvo priversta atšaukti lietuviškos spaudos draudimą. Toje pergalėje nepamirštamas Antano Macijausko indėlis.
Kodėl toks garsus žmogus buvo užmirštas?
„Antano Macijausko užmarštis ir vienatvė prasidėjo sovietinės okupacijos metais, – tęsia pasakojimą Danielius Mickevičius. – Kaip buvusiam nepriklausomos Lietuvos įtakingam veikėjui jam teko slapstytis, buvo konfiskuotas visas jo turtas. Infarkto ištikta mirė jo žmona. Sūnus Vytautas spėjo pasitraukti į Vakarus, pasikeitė pavardę ir tapo Matoniu. Pokario metais mirė dukra. Antanas Macijauskas liko vienas, kurį laiką gana skurdžiai gyveno Panevėžyje. Prasidėjus masiniams trėmimams slapstėsi Daumėnų kaime pas vieną ūkininką, kur ir mirė 1950 metais. Iki pat savo mirties rašė atsiminimus, dienoraštį, viską dėdamas į savo lagaminėlį, kurį, deja, pasiglemžė gaisras.“
Ilgai ieškota kapo
Praėjus penkiasdešimčiai metų po Antano Macijausko mirties ilgai ieškota jo kapo. Danieliaus Mickevičiaus dėdė Juozas Mickevičius keliavo iš parapijos į parapiją, lankė kapines, tačiau neaptiko jokio pėdsako. Tuomet jis atėjo pas Pabiržės kleboną Antaną Balaišį ir paprašė jo paramos. Ilgai klebonas vartė bažnyčios knygas, kol vienoje aptiko tokį 1950 metų įrašą: „Mirė Antanas Macijauskas aprūpintas sakramentais…“ Kur palaidotas, nenurodyta. Tuomet klebonas per pamokslus ne kartą prašė parapijiečių padėti surasti kapą.
Ir štai vieną dieną pas kleboną atėjęs kaimietis sako: „Aš žinau, kur yra Antano Macijausko kapas.“ Ir atvedė kleboną į Pabiržės kapines, netoli didelio beržo, kur nebuvo likę jokio kauburėlio.
Prie surasto kapo giminaičių rūpesčiu buvo pastatytas paminklas.
Iškilmingai atidengtas paminklas Pabiržėje
Ir štai 1991 metų gegužės 13 dieną atvykstame į Pabiržę. Gražus, saulėtas sekmadienis, Tėvo diena. Pabiržės bažnyčioje klebonas Antanas Balaišis aukojo Šv. Mišias Antano Macijausko atminimui. Po Šv. Mišių gausi minia žmonių susirenka Pabiržės aikštėje prie baltu šydu uždengto Antano Macijausko paminklo, kurį atidengia pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis, priminęs didžiulius Antano Macijausko nuopelnus Lietuvai. Tai buvo tikras Lietuvos kėlėjas, nors turėjo inžinieriaus specialybę, tačiau visą gyvenimą rūpinosi Lietuvos kultūra, švietimu, buvo Didžiojo Lietuvos Seimo dalyvis, carizmo laikais Rygoje atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną, leido ir platino knygas, išleido pirmąjį lietuvišką žemėlapį.
Antanas Macijauskas rūpinosi jaunimo švietimu, jis surado gabų jaunuolį Gabrielių Žemkalnį-Landsbergį, padėjo jam išsirūpinti stipendiją ir išsiuntė studijuoti architektūros į Italiją.
Danielius Mickevičius papasakojo paminklo Antanui Macijauskui pastatymo istoriją. Prie to prisidėjo visi dar likę tolimi ir artimi Antano Macijausko giminaičiai, taip pat jo sūnus Vytautas, kurį Danieliui pavyko surasti gyvenantį JAV, Filadelfijoje. Beje, prieš keletą metų Vytautas buvo atvažiavęs į Lietuvą, ieškojo tėvo kapo, bet nerado. Dėl amžiaus į tėvo paminklo atidengimą atvykti nebegalėjo, parašė laišką, dėkojo visiems, prikėlusiems iš užmaršties jo tėvo atminimą.
Gimtinėje tebežaliuoja ąžuolai
Apsilankėme Antano Macijausko gimtinėje, ant Pasvalio ir Biržų rajonų ribos esančiame Pasvaliečių kaime, kur 1874 metų balandžio 5 dieną pasiturinčių ūkininkų Barboros ir Klemenso Motiejaus Macijauskų gausioje šeimoje gimė dešimtasis vaikas – Antanukas. Pasvaliečių kaimo centre pastatytas gražus ąžuolinis koplytstulpis, vaizduojantis sėjėją, beriantį į žemę gėrio sėklas. Užrašas skelbia: „Tautos dvasios, kultūros ir ūkio kėlėjo Antano Macijausko (1874-1950) gimtinė.“
Kaime tebežaliuoja ir Antano Macijausko bei jo tėvo sodinti aštuoni ąžuolai. Dr. Vytautas Pocius šiuos ąžuolus lygina su aštuoniomis Antano Macijausko veiklos sritimis: publicistika, knygų leidyba, kova dėl lietuviškos spaudos, lietuviškos muzikos ir dainų populiarinimas, moksliniai, filologiniai darbai, vadovavimas pramonės įmonėms ir strateginiam objektui – geležinkeliui po nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais.
Danielius Mickevičius džiaugėsi, kad pavyko įgyvendinti dar vieną Antano Macijausko atminimo idėją. 2008 metais Biržų savivaldybė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga įsteigė Antano Macijausko premiją. Už Antano Macijausko idėjų populiarinimą ši premija įteikta Biržų krašto žmonėms ir daugiau kaip dešimčiai spaudos darbuotojų.
Pažymint 150-ąsias gimimo metines Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė Antano Macijausko metais.
Antanas Šimkūnas
