Į rinkimų trasą įšokę kandidatai į merus iškelia kas ketverius metus kartojamą klausimą: kokio savivaldybės vadovo reikėtų Biržams?
Ir vis bandoma įpiršti mintį, kad tobulas meras – tik ūkiškas ir nepolitiškas.
Kai kurie politikai intensyviai žaidžia ūkiškumo korta, nes žmonės nusivylę politika ir politikais.
„Politika tegul užsiima Užsienio reikalų ministerija, Seimas ir šalies prezidentas. Savivaldybė privalo rūpintis krašto ekonomika ir žmonių gerove“,- rašo kandidatas į Biržų merus Kęstutis Isakas.
Panašu, kad kai kurie žmonės, einantys į politiką, net nesuvokia, ką tai apskritai reiškia. O gal atvirkščiai – kalba tai, ką nori girdėti statistinis rinkėjas.
Perfrazuojant šiuos žodžius, savivaldybės vadovas turi būti ūkiškas. Meras – tai viso labo geras ūkvedys, nekišantis nosies į politiką.
Ir tokiai nuostatai biržiečiai linkę pritarti. Jiems atrodo, kad geras ūkvedys sutvarkys visus mūsų reikalus, apšvies gatves, asfaltuos kelius, išlygins šaligatvius, išveš šiukšles. Bet juk yra ir pirmenybių pasirinkimas, ką pirmiausia tvarkyti, kaip paskirstyti finansus, iš kur juos gauti, kaip derinti interesus, kaip į sprendimų priėmimą įtraukti visuomenę, kaip ją informuoti ir t.t. – o tai yra jau politiniai dalykai.
Ir apskritai mero postas yra politinis. Rinkimai, per kuriuos meras patenka į valdžią, yra pati gryniausia politikos forma. Ir asmenys, dalyvaujantys tiesioginiuose rinkimuose į piliečių renkamą postą, yra politikai.
Panašu, kad kai kurie žmonės, einantys į politiką, net nesuvokia, ką tai apskritai reiškia. O gal atvirkščiai – kalba tai, ką nori girdėti statistinis rinkėjas. Taikomasi į ne itin išrankų ir nelabai išprususį kaimietį, kuriam žodis „ūkiškas“ veikia kaip magija.
„Ūkininkas politikoje – tai vienas populiariausių teigiamų personažų šių dienų politiniame folklore, formuojančiame dažno mūsų rinkėjo skonį. Kai viešojoje erdvėje prabylama apie etikos normas, pamintą teisingumą, politikų melagystes, korupciją ir kvailystes, kai kyla ginčų dėl santykių su Rytų kaimynais arba kai gilinamasi į partijų problemas, ūkininkas trenkia kumščiu į stalą ir taria: „Rinkėjams rūpi visai ne tai“.
Jis jaučiasi geriau žinąs, kas jiems turi rūpėti, ir nepraleidžia progos išvengti politinių klausimų arba šluostytis į juos kojas aiškindamas, kad tai – paistalai ir tuščias politikavimas. Ūkininkas it mantrą kartoja, nutraukdamas pašnekovus, kad reikia kalbėti ne apie tariamas, o tikras, suprask – ekonomines-socialines problemas“, – kadaise pastebėjo politologas Vladimiras Laučius. Ir šie pastebėjimai tebėra aktualūs.
„Nepolitiniai“ kandidatai turėtų paaiškinti rinkėjui, kodėl jie eina į politiką. Ką jie ketina veikti politiniame poste? Ar tai ne tas pats, kaip nebūnant mediku taikytis į gydytojo vietą ir aiškinti, kad šiame poste ne medicina svarbiausia?
Juos pratęsia filosofas ir politikas Vytautas Radžvilas, sakydamas, kad ūkininką ir jo rinkėją vienija miglotas gerovės, „pasiekiamos nepaisant jokių moralinių, politinių ar teisinių principų, vaizdinys“.
Blaiviau mąstantis rinkėjas ūkiškųjų kandidatų į merus turėtų paklausti, kuo, jų manymu, savivaldybės vadovas skiriasi nuo rapsus auginančio ūkininko. Ar vadovavimas savivaldybei skiriasi nuo reikalų tvarkymo bandelių kepykloje?
Beje, Biržai turėjo ūkiškų merų. Tai ir buvęs ekologinio ūkio savininkas V. Zurba, ir ekonominę gerovę deklaravęs ekscentriškasis verslininkas milijonierius V. Valkiūnas, ir nuo ūkiško seniūno iki mero posto atėjęs V. Jareckas.
Ar jie pateisino biržiečių lūkesčius?
„Nepolitiniai“ kandidatai turėtų paaiškinti rinkėjui, kodėl jie eina į politiką. Ką jie ketina veikti politiniame poste? Ar tai ne tas pats, kaip nebūnant mediku taikytis į gydytojo vietą ir aiškinti, kad šiame poste ne medicina svarbiausia?
Kol kas aišku tik tiek, kad kai kurie mūsų kandidatai į merus ruošiasi būti politikais be politikos. Kitaip tariant, biržiečiams ruošia fokusą marokusą.
