23 metų biržietė Orinta Janulionytė sako niekada neinanti lengviausiu keliu. Anot Rytų Azijos šalių kultūras ir kalbas studijuojančios merginos, ji renkasi ne visada lengvus, tačiau įdomius dalykus ir siekdama jų išpildymo visada įdeda daug darbo ir širdies.
Studijas rinkosi norėdama pažinti Rytų Aziją
Vytauto Didžiojo universitete studijuojanti Orinta Janulionytė keturis mėnesius gyveno ir mokėsi Pietų Korėjoje. Nuvykti į šią šalį buvusi didžiausia merginos siekiamybė.
„Didelę savo gyvenimo svajonę – išvažiuoti į Korėją – išpildžiau, – kalba Orinta. – Visiems sakau, kad mane į tą Aziją dar vaikystėje „įvedė“ tėtis, su kuriuo kartu žiūrėdavome filmus su Džekiu Čanu (žinomiausias Kinijos ir Azijos kino aktorius ir režisierius Jackie Chan – red.). Vėliau su drauge žiūrėdavome animacinius filmukus apie Japoniją. Ir taip per filmus, populiariąją kultūrą kilo mano domėjimasis Rytų Azijos šalimis – Japonija, Kinija, Korėja“.
Į humanitarinius mokslus linkusiai Orintai mokykliniais metais patiko piešti, mokėsi muzikos mokykloje ir baigė fortepijono klasę. Po gimnazijos baigimo mergina įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinkusi Rytų Azijos šalių kultūros ir kalbos studijas. Orinta mokosi korėjiečių kalbos.
„Mano studijų negalima vadinti filologinėmis. Tiksliau – tai stiprūs rašytinės, šnekamosios kalbos pagrindai“, – sako Orinta. Ji tiki, kad šios kalbos žinios gyvenime pravers, o dabar padėjo išsipildyti svajonei – išvažiuoti į Korėją.
„Aš žinojau, kad tikrai išvažiuosiu.
Tai buvo didžiausia mano siekiamybė, kuriai išsipildyti padėjo studijų finansavimas, dėstytojų skatinimas dalyvauti programoje“, – sako Orinta, pagal studijų mainų programą ERAZMUS+ keturis mėnesius gyvenusi Pietų Korėjoje.
Karantino gniaužtai ir tamsus žmonių srautas
Su kurso drauge Orinta į Pietų Korėją – gamta, istorija, kultūra ir aukščiausiomis technologijomis žinomą šalį – nuvyko šių metų vasarį. Su tėčiu Norvegijoje kurį laiką gyvenusiai Orintai tai buvusi pirmoji didžiausia kelionė, kurios stotis – Pietų Korėjos sostinė Seulas. Daugiau nei dešimt milijonų gyventojų turintis, dangoraižiais svaiginantis miestas lietuves studentes pasitiko karantinu.
Pirmieji įspūdžiai – po savaitę trukusio karantino kelionė testuotis į COVID-19 patikros punktą.
„Pirmą kartą ėjome per to milžiniško miesto gatves. Oras buvo žvarbus. Žmonės visi vienodi – su tokiais pat ilgais juodais paltais, juodais plaukais… Ir tų žmonių be galo daug. Kaip ir daugybė aukštų pastatų. Toks pirmojo įspūdžio paveikslas iš Seulo“, – pasakoja Orinta.
Dėmesio trauka
Dar vienas iš pirmųjų ir nuolat lydėjusių įspūdžių – korėjiečių dėmesys.
„Visi labai į mus žiūrėjo. Gyvenome rajone, kur nedaug turistų, tai visus keturis mėnesius dėmesio sulaukdavome labai daug“, – pasakoja Orinta.
Ypač įsimintinas vienas pralinksminęs atvejis. Lietuvės eina gatve, pravažiuoja skuteris, o jo vairuotojas staiga sustoja, atsisuka ir veido apsaugą pakėlęs garsiai su nuostaba šaukia: „O! Užsienietės!“
Lietuvaitės pastebėjimu, korėjiečiai iš tiesų myli užsieniečius, nori su jais bendrauti, tobulinti kalbą. Išgirdę studenčių siūlymą kalbėtis korėjietiškai jauni žmonės jį atmesdavo, norėdami bendrauti angliškai.
Studijų principas buvęs panašus kaip ir Lietuvos universitete. Pusiau nuotoliniu būdu vykusias kalbos paskaitas vedė arba vietos korėjiečiai dėstytojai, arba korėjiečiai, daug metų gyvenę užsienyje.
Gyvas marketingas – kaip kultūrinis bruožas
Pasibaigus karantinui – ne tik studijos, bet ir nėrimas į pasaulyje garsų Seulo naktinį gyvenimą, linksmų žmonių šėlsmą, siūlomas pramogas.
„Tai naktį ir dieną gyvas miestas“, – sako Orinta, Seule patyrusi neišdildomų įspūdžių.
Merginą ypač žavėjo korėjiečių tobulai įvaldytas marketingas, kai prie barų ir klubų stovintys jauni žmonės kalbina praeivius, kviečia užeiti, sukurdami nuoširdumo įspūdį, kad esi labai laukiamas.
Biržietė kalba apie be galo stiprų ryšį tarp kliento ir pardavėjo, puikiai įvaldytą įsiūlymo meną ir stebėtinai pagarbų ryšį su pirkėjais. Tą mergina vertina kaip kultūrinį šalies žmonių bruožą.
„Visas dėmesys – klientui. Jis yra tiesiog išaukštinamas, jam skiriamas visas įmanomas dėmesys“, – pasakoja Orinta. Į klausimą, ar dideliuose žmonių srautuose įmanoma pastebėti atskirą žmogų, pašnekovė akcentuoja korėjiečių gebėjimą valdyti srautus ne tik prekybos vietose. Pasak jos, „viskas sužiūrėta, sukoordinuota, sutvarkyta“. Kritęs į akis ir žmonių srautų tolygumas visomis dienomis. Tokio antplūdžio, koks mūsų šalyje juntamas prieš šventines dienas, Pietų Korėjoje nėra.
„Gyvas marketingas“, – sako Orinta ne tik apie korėjiečių įvaldytą siūlymo pirkti meną, bet ir jungtis į tam tikras grupes, tarp jų ir religines.
„Ten labai daug kultų“, – sako lietuvė studentė apie Pietų Korėją. Šioje šalyje, kurioje daugiau nei ketvirtadalis gyventojų yra protestantai arba katalikai, pastaruoju metu išpopuliarėję krikščioniškų mokymų įkvėpti kultai. Kai kurių sektų lyderiai, skelbęsi mesijais ir išnaudoję jais įtikėjusius sekėjus, yra nuteisti ir laisvės atėmimu.
Su kulto apeigomis Orintai asocijavosi ir raudonais kryžiais šviečiančios bažnyčios.
O kvietimą jungtis į kultines grupes, anot pašnekovės, galima pavadinti tuo pačiu gyvu marketingu, kai ryšį užmegzti norintys jaunuoliai domisi tavo gyvenimu, pomėgiais, kalba apie norą draugauti ir tada jau paklausia, ar tu tiki tuo ir tuo…
Istoriniai rūmai ir Budos gimtadienio šventė
Vienas stipriausių Orintos įspūdžių – istoriniai Korėjos pastatai, menantys šalies valdovų istoriją. Ji aplankė atstatytus rūmus su daugybe pastatų, koridorių, sodų ir tvenkinių.
Biržietei studentei teko dalyvauti pavasarį švenčiamo Budos gimtadienio festivalyje.
Budizmo religija Korėjoje daro didelę įtaką tautos kultūrai. Krikščionybė (katalikai, protestantai) ir budizmas tikinčiųjų skaičiumi šalyje yra didžiausios konfesijos. Korėja, ko gero, yra vienintelė pasaulyje šalis, kurioje valstybinės šventės yra tradicinės budizmo ir krikščionybės šventės: Jėzaus gimimo dienos šventė (Kalėdos) ir Budos Šakjamunio gimimo dienos šventė. Jos metu puošiami ir tvarkomi namai, gėlėmis ir žibintais dekoruojamos šventyklos.
Orinta regėjo įspūdingą eiseną su šviečiančiais ir nušvitimą simbolizuojančiais žibintais, budistinių dievybių figūromis, daugybe vienuolių.
Nežinia, ar toje šalyje norėtų gyventi
Pasak Orintos, nuvykus į Korėją kultūrinio šoko pavyko išvengti, nes ji pakankamai buvo susipažinusi su tos šalies kultūra, tradicijomis. Ir tie visi religiniai ritualai, pasak merginos, jau suvakarėję, šiuolaikiški, modernūs.
„Žmonės Korėjoje draugiški, linkę padėti. Jų kultūroje svarbus toks elgesys, kad nereikėtų kažkam trukdyti. Tą rodo tie patys sutvarkyti žmonių srautai, ėjimo kryptis žyminčios rodyklės metro ir kitur.
Apie tokią elgseną būtų galima pasakyti žodžiais „netrukdyti“, „neišsišokti“, – įspūdžiais dalijasi studentė.
Ar Korėjoje norėtų gyventi, Orinta sakė abejojanti. Priežastis – daugeliu aspektų su europietiškąja besikertanti Azijos kultūra.
Mergina išsakė nuomonę ir apie visame pasaulyje populiarią bei kopijuojamą Korėjos madą.
„Labai daug vienodumo, todėl ištiko nusivylimas. Nėra jokio išskirtinumo – visi nori būti susilieję su minia. Europoje siekiama išskirtinumo, individualaus stiliaus, o Korėjoje – atvirkščiai. Dar ir dėl to būtų sunku gyventi“, – su šypsena kalba apie Korėjos mados stilių.
Korėjietiškos masinės kultūros apraišką buvę galima pastebėti ir apsauginių kaukių dėvėjime. Net ir pasibaigus karantinui niekas nenorėjo būti pirmeivis ir jas nusiplėšti. Net spiginant 30 laipsnių karščiui jie nešiojo kaukes ir keistai žiūrėjo į jas nusiėmusias lietuvaites. Kaukėmis korėjiečiai saugosi ne tik nuo viruso, bet ir pavasarį orą užtvindančių kenksmingų smėlio dalelių.
Seulas – stebėtinai švarus miestas, tačiau vieną dalyką Orinta vadina „nesteriliu reikalu“. Matyt, dėl tam tikrų aplinkybių Seule nėra konteinerių. Maisto atliekos specialiuose maišeliuose metamos tiesiog į gatvę. Tie maišeliai surenkami, tačiau jų vaizdas gatvėse švaros įspūdžio nepalieka.
Galimybes gali stabdyti ribotas mąstymas
Grįžusi į Lietuvą Orinta tęsia studijas.
Nepuolė ji gaminti korėjietiškų valgių ne todėl, kad nepatiktų jūros gėrybės ir daugybė patiekalų variacijų. Virtuvinė kūryba – ne Orintos sritis. Meniškos natūros mergina mėgsta piešti, skaityti knygas.
Ją erzina klausimas, ką veiks, kad galėtų taikyti korėjiečių kalbos žinias, jeigu baigusi studijas neras darbo. Ne tik paskaitas, bet ir korėjiečių kalbos ir kultūros kursus lankanti Orinta įsitikinusi, kad vien pačios studijos jau suteikia svarbiausią galimybę – rinktis. Anot pašnekovės, gyvenime galimybių visada yra daug, tačiau svarbu nebijoti visą laiką svajoti.
„Jeigu turi svajonę ir eini jos link, keliai patys tave susiranda ir tu juos pamatai“, – kalba siekiamybę nuvykti į Korėją jau įgyvendinusi 23 metų mergina.
„Giminėje išsiskiriu optimizmu, esu didžiausia svajotoja. Žinau, kad artimieji dėl manęs jaudinasi, bijojo ir mano kelionės į Korėją, tačiau galiausiai priėmė sprendimą, kuris buvo mano… Ir to klausimo apie darbą aš nebijau. Galimybių visada yra labai daug, tačiau svarbu, kad jų nestabdytų ribotas mąstymas“, – mano Orinta, turinti ir vertinanti tuos, kurie jos Biržuose laukia po kelionių ir paieškų.
Ji džiaugiasi Biržuose turėdama ištikimai mylinčią mamytę Jolitą, močiutes – mamos ir tėčio Gindro mamas, senelį, draugę Agnę.
Apie kovos menus
Dabar ketvirtakursė Orinta rengiasi baigiamajam VDU studijų darbui. Bakalaurinio darbo tema – tarpkultūrinė komunikacija tarp skirtingų kultūrų – Lietuvos ir Kinijos.
Orinta nagrinės vingčun kung fu – kovos meno paslapčių, savigynos, kinų filosofijos ir tradicijų kupiną sistemą, ims interviu su šios kovos profesionaliais treneriais.
Pašnekovė žino, kad laukia galbūt nelengvas, tačiau labai įdomus darbas.
„Niekada nėjau lengviausiu keliu. Renkuosi įdomius, širdžiai mielus dalykus, kuriuos įgyvendinti ne visada būna lengva, tačiau visada įdedu daug darbo ir širdies“, – sako gražiu nuoširdžiu atvirumu spindinti Orinta.
