Su šia moterimi norėjau pasikalbėti jau prieš kelerius metus, kai „Šiaurės rytai“ publikavo straipsnių ciklą apie Biržų krašto vyrus, XX a. pradžioje kovojusius ir kūrusius nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau kažkas sutrukdė, ir planas liko neįgyvendintas. Vėl šis ketinimas grįžo, kai skaitant apie 2021 metų Vilniaus knygų mugę, užkliuvo žinia, jog belgų rašytojo Jean-Philippe Toussaint senelis buvo dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius, pulkininkas Juozas Lanskoronskis, Lietuvos diplomatas Briuselyje ir Paryžiuje, kilęs iš Biržų krašto.
Šiandien kalbamės su Nemunėlio Radviliškyje gyvenančia Ona Lanskoronskyte, Juozo Lanskoronskio dukterėčia. Su ponia Ona, visų meiliai šaukiama Onyte, kalbėjomės jos jaukiuose namuose Nemunėlio Radviliškyje, kur prisimenamas ir garsusis dėdė Juozas, ir kiti žinomi šios šeimos žmonės.
Onos tėviškė – Zasiškių kaimas. Čia Lanskoronskių giminės šaknys, čia 1904 metais gimė Onos tėvelis – Martynas Lanskoronskis. Lanskoronskių šeima buvo gausi – 11 vaikų, tiesa, trys mirė vos gimę. Onos senelis Eduardas Martynas Lanskoronskis buvo kilęs iš Latvijos, Kurmenės parapijos Brankuzi vietovės. Močiutė Elžbieta Timukaitė – Lanskoronskienė buvo kilusi iš Zasiškių. Šeima Zasiškiuose apsigyveno apie 1892-1894 metus, čia gimė beveik visi vaikai.
„Vaikai išsiskirstė kas kur, liko tik mano tėvelis ir dėdė Albinas. Abu buvo nevedę, dėdė Albinas, pavargęs nuo sunkaus darbo kaime, išsikraustė gyventi į Panevėžį. Tėvas liko vienas, kiek vėliau vedė mano mamą Liuciją, kilusią iš netolimų apylinkių. Užaugome keturi vaikai – du broliai ir dvi seserys. Sesuo gyvena Kupiškyje, abu broliai jau mirę. Aš buvau tas pagrandukas, jauniausia. Sesuo mane aplanko su visa gausia šeimyna – išaugino penkis vaikus, turi pulką anūkų. Už mus visus pasistengė, nes mūsų broliai irgi vaikų neturėjo, buvo nevedę“, – pasakojo ponia Ona.
Likimo verpetai
„Tėvelio žemės buvo apie 27 hektarus. Tačiau žemė buvo labai prasta, niekas ten neaugo. Pradžioje, kai kūrėsi kolūkiai, tėvelis laikėsi, į jį nestojo, bet neįstengė mokesčių susimokėti. Jį ir areštinėje buvo dėl to uždarę. Mamytė, brolio besilaukdama, ėjo tėčio vaduoti, sakė, uždarykite mane, o vyrą paleiskite, nes laukus reikia dirbti. Į Sibirą tėvų neištrėmė, gal kad mamytė buvo iš daugiavaikės neturtingos šeimos, o ir taip buvo matyti, kad mūsų šeima gyvena skurdžiai. Tėvo seserį Ločerienę ištrėmė, brolį mokytoją Petrą išvežė 1941 metais su žmona Brone. Jis ilgai negrįžo, juos su žmona buvo ištrėmę į skirtingas vietas. Paleistas 1963 metais sugrįžo, kurį laiką pas mus gyveno, o vėliau vėl išvažiavo pas dar Tomske buvusią žmoną. Ten netrukus ir mirė. Kai jis pas mus gyveno, aš tada dar į mokyklą ėjau. Dėdė Petras man atrodė labai svarbus ir rimtas, jis rūpinosi, kad aš gerai mokyčiausi. Seneliai Lanskoronskiai rūpinosi, kad vaikai įgytų išsilavinimą.
Dėdė Juozas studijavo istoriją, vėliau tapo karininku. Dėdės Petras ir Antanas, teta Adolfina Strelčiūnienė buvo mokytojai. Beveik visi Lanskoronskiai įgijo kažkokį išsilavinimą, tik mano tėvelis ir jo brolis Albinas liko be mokslo“, – sunkią ir skaudžią giminės istoriją pasakojo O. Lanskoronskytė
Sunkus kelias į Nemunėlio Radviliškį
„Tėvelis mirė 1959 metais, dar gana jaunas, man buvo 9 metukai. Mamytė liko su 4 vaikais, o namas senas, vėjų perpučiamas, žiemą kambaryje net vanduo užšaldavo ir galva naktį apšerkšnydavo. Nors ir su pulku vaikų, mama sukaupė visas jėgas ir nusprendė statytis kitą namą. Pinigų nebuvo, kaimynai kiek padėjo, parėmė. Statėme namus Nausėdžiuose, ten buvo suprojektuota gyvenvietė, kur ir geras kelias, ir parduotuvė turėjo būti. Pastatėme medinį namą ir 1962 metais jau jame apsigyvenome. Sesuo ištekėjo, likome gyventi aš su mama ir broliai. O projektai pasikeitė, niekas to kelio nebetvarkė, gyvenvietės nebeplėtė. Kaimynai išsikraustė, mes su broliais išeidavome į darbą, mamytė likdavo namuose viena kaip pirštas.
Tuo metu atsirado lengvata, kad išdirbusiems kolūkyje 20 metų kolūkis padengia pusę namo statybos kaštų, jei stataisi gyvenvietėje. Vėl prasidėjo naujos statybos ir 1982 metų pabaigoje atsikraustėme į Nemunėlio Radviliškį. Jau 40 metų praleisti šiuose namuose“, – prisiminimais dalijosi p. Ona.
Ilgi darbo metai
Anot Onos, ji visą laiką „sėdėjo“ buhalterijoje. Baigusi tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją, moteris įgijo mokslinio agronomo – ekonomisto kvalifikaciją. „Stojau mokytis į dieninį skyrių, gerai egzaminus išlaikiau, bet neturėjau kolūkio siuntimo. Todėl palikau už borto. Tada perėjau į neakivaizdinį skyrių, kurį ir baigiau. Kadangi buvo dėstomas ir buhalterijos kursas, tai galėjau dirbti kolūkyje buhaltere“, – pasakojo Onutė. Pradėjo šį darbą Nausėdžių kolūkyje, vėliau, žlugus kolūkiams ir susikūrus bendrovėms, – bendrovės buhalterijoje. Mažinant etatus, atleista iš darbo Onutė įsiliejo į Onos Milienės senelių globos namų kūrėjų gretas. „Dirbau sunkų juodą darbą, vyko namų ruošimas ir valymas. Buvau ten pirma šių namų darbuotoja – ir duoną kepiau, ir valgyti viriau, drabužius skalbiau ir močiutes prižiūrėjau. Buvo likusi O. Milienės karvė ir daržas, o kur dar savo daržas… Viską reikėjo sužiūrėti, sutvarkyti ir apdirbti. Jau viena gyvenau, 1991 – 1993 metais pamečiui mirė abu broliai ir mamytė. Sunkus buvo metas. Kai atsilaisvino vieta mokyklos buhalterijoje, nedvejodama išėjau. Nors ir ten buvo nelengva, visai kita buhalterinės apskaitos sistema. Bet viską galima išmokti. Čia praleidau 13 metų ir išėjau 2010 metais į pensija. Patiko mokykloje dirbti, labai draugiškas kolektyvas buvo. Direktorė Saulė Venckūnienė ką tik pradėjusi dirbti buvo, aš naujokė ir ūkvedys naujas. Visi vieni pas kitus pasiklausti, ko nesupratome, vaikščiojome“, – darbus ir metus skaičiavo O. Lanskoronskytė. Moteris skaičių nepamiršta – ji ir dabar nepamainoma Nemunėlio Radviliškio bendruomenės buhalterė.
Giminės saitai
„Mažai kas betęsia Lanskoronskių giminės vardą.
Dėdės Albino vaikai dar sūnų turi. Jau senatvėje Albinas atvažiavo arkliu iš Panevėžio mūsų aplankyti. Sakė: „Ne pas tave,broli ir broliene, aš atvažiavau. Atvažiavau pas jūsų vaikus. Labai noriu, kad jie iki Kalėdų pas mus atvažiuotų, noriu supažindinti su savo vaikais, kad susidraugautų“. Pasisvečiavo dėdė ir išvažiavo. Per visus darbus ir rūpesčius niekas pas jį į Panevėžį nenuvažiavo ir mūsų nenuvežė, o prieš Kalėdas dėdė mirė. Nežinau, gal kokios aukščiausios jėgos pasirūpino, tačiau su jo vaikais buvo pats glaudžiausias ryšys. Atvažiuodavo, svečiuodavosi, atrodo, kaip viena virvele buvome surišti. Dabar atvažiuoja jau pusbrolių vaikai. Yra tradicija, kad per Žolinės atlaidus suvažiuodavo visa tėvelio giminė. Sakydavo, nors brolio nebėra, bet mus į čia traukte traukia. Čia gimtinė, čia giminės šaknys. Labai patikdavo vyskupo Vincento Sladkevičiaus laikomos pamaldos. Sakydavo, kad čia tikroje bažnyčioje pabuvojome“, – pasakojimą tęsė O. Lanskoronskytė.
Apie princus
O ar buvo pas Onutę jaunystėje princas ant balto žirgo atjojęs? „Ne, nors jojančių buvo. Bet taip susiklostė. Kai mamytei pasakiau, kad pas mane svečias atvažiuos, toji apsiverkė: „Ir ką aš darysiu, kai tu išeisi, viena su bernais likusi?“. Man to ir užteko. Ji gal pasakė ir užmiršo, o man kažkaip širdyje įstrigo. Taip ir likau netekėjusi, kaip ir broliai nevedę“.
Tačiau Onos gyvenime nėra vienatvės. Jau dvi dešimtis metų moteris šalia jaučia vyrišką ranką. Tai jos gyvenimo palydovas Benjaminas Kairys. „Labai nuoširdžiai sueidavome su viena kaimyne, kuri dabar jau mirusi. Kaip antra mama ji man buvo. Kai viena gyvenau, tai visokių bėdų pilna – tai tas sugedo, tai anas sulūžo. Prirodė ji man tokį meistrą, kuris iš Biržų atvažiavęs tą ir aną padeda sutvarkyti. Taip po biškį, po biškį ir… Visi kad pradėjo kalbėti, kas čia pas tą Onytę gyvena. Kaimynė aiškino – taigi meistras atvažiuoja paremontuoti. Pavasarį pradėjo važinėti, o ant rudenio ir užsiliko… Ir jau 20 metų taip“, – linksmai kikendama pasakojo moteris.
B. Kairys – žinomas žolininkas, sveiko gyvenimo ir mitybos būdo propaguotojas, ir mums bekalbant, nešiojo džiovinti ką tik suskintus čiobrelius.
Dėdė Juozas
Apie dėdę pulkininką Juozą Lanskoronskį Ona sako mažai ką žinanti. „Kai tėvelis dar gyvas buvo, buvau vaikas, tokie dalykai nerūpėjo. Daugiau apie ji žinojo teta M. Ločerienė, jį ir blynus broliui kepdavo, kai tas mokėsi Rygoje. Kaip ji pasakojo, kai sužinodavo, kad kas nors važiuoja į tą pusę, tai prikepdavo puodynę bulvinių blynų, suvyniodavo ir įdėdavo broliui nuvežti. Sakė, kad jie gyveno su draugu viename kambarėlyje, širma persiskyrę. Nuvažiavo kartą pati sesuo, brolio nėra. Padėjo lauknešėlį brolio lovoje po pagalve ir išvažiavo. Grįžo Juozas vakare, randa atvežtas namines gėrybes. Nieko nelaukdamas pradeda valgyti. Draugas už širmos kvapus pajunta, klausia, ką jis ten darąs. Nieko, sako Juozas, ir skuba valgyti, kad su draugu mažiau dalintis reikėtų“, – pasakojo Ona.
Dar vienas brolis Jonas Lanskoronskis gyveno Lenkijoje. Onutės nuomone, su juo dėdė Juozas gal daugiau ryšius palaikė, nes režimas Lenkijoje buvo liberalesnis. Kažkokių ryšių būta ir su seserimi Adolfina.
Tačiau pulkininkas Juozas Lanskoronskis net aštuntajame dešimtmetyje dar nebuvo ištrintas iš Lietuvos žmonių atminties. „Kai mokiausi Žemės ūkio akademijoje, ten buvo teisės paskaitos. Kol bet kuris dėstytojas mano pavardę perskaitydavo, norėdamas paklausti, tai lengvai galėdavau spėti akimis puslapį permesti. Ir tai tik iš kelinto karto pavardę teisingai pasakydavo. O teisės dėstytojas doc. Jasiūnas permetė akimis studentų sąrašą ir aiškiai ir lengvai ištarė: „Lanskoronskytė“. Pakvietė prie katedros, aš einu galvodama, kad kažin ar žinosiu, ką atsakyti. O jis klausia, iš kur aš. Iš Biržų, atsakau. Paklausė, kas tėvelis, ar turėjo daugiau brolių. Pasirodo, jis su dėde Juozu buvo gerai pažįstami. Išklausinėjo mane, kur gyvenu, kaip sekasi, ką apie dėdę žinau. Supratau, kad su Juozu ryšių jis nepalaiko“, – sakė O. Lanskoronskytė.
Tęsinį skaitykite kitame laikraščio numeryje
