Rytoj išauš seniausios ir svarbiausios krikščionių šventės – šventų Velykų – rytas, kai pasaulis mini Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, švenčia Dievo sūnaus pergalę prieš mirtį. Ta proga norisi prisiminti šiandieninius mūsų, mūsų tėvų ir senelių tikėjimo per gyvenimą nešėjus, kuklius, dažnai nepastebimus. Savo kasdieniu pavyzdžiu ir nuolatiniu triūsu jie yra ta dabartinė uola, ant kurios laikosi bažnyčia. Apie gyvenimą ir bažnyčios dalį jame kalbėjomės su Kučgalyje gyvenančiais Algirdu ir Rima Maciais.
Lydi visą gyvenimą
„Bažnyčia mane lydi nuo vaikystės. Dėkingas už tai esu tėvams ir seneliams. Kai ėjau į pradinę ar aštuonmetę mokyklą, jokių klausimų nekilo, būdavo, seneliui nepasakysi, kad bažnyčion neisi. „O kas tau neleidžia?“ – toks būdavo senelio klausimas. Mano dėdė Petras Binkis bažnyčioje patarnavo, aš kartais irgi su juo, o intensyviau ši veikla man trunka jau beveik ketvirtį amžiaus. Kaimynas kartais pasišaipo, esą Algirdas su Rima neatsimels už visą kaimą. O kas jam trukdo važiuoti į bažnyčią? Kas neleidžia – kaip sakydavo senelis“, – kalba A. Macys.
Vyras sako save laikantis bažnyčios patarnautoju. „Aš nesu kažkoks zakristijonas. Uždegu ir užgesinu žvakes, ir tiek. Kai klebonas paprašo, padedu laidotuvėse ar kokiu kitu sudėtingesniu atveju“, – kuklinosi Algirdas.
Tačiau parapijos žmonės šeimos pagalbos ir atsidavimo bažnyčiai nepraleido pro akis. Algirdo ir Ritos Macių šeima 2017 metais buvo išrinkta Papilio parapijos katalikiška metų šeima.
Prakalbus apie Papilyje dirbusius dvasininkus, R. Macienė sako, jog tai labai skirtingų charakterių asmenybės.
Anot moters, buvęs klebonas Virgilijus Liuima yra kampuotesnio, aštresnio būdo, jis labai tiesmukas savo žodžiais, kartais tai net žeidžia. Ponia Rima prisiminė, kaip Kučgalio bendruomenė buvo išrinkta nominantais į LRT laidos „Gimtoji žemė“ organizuojamus Jorio apdovanojimus. Nugalėtojais bendruomenė netapo, tačiau nuvykę atstovai aplankė Žemaitiją, pasižiūrėjo etnografinių šokių ir dainų, pabuvojo Maironio tėviškėje. Po to klebonas V. Liuima kelis sekmadienius pamoksluose vis minėjęs renginyje dalyvavusius žmones, vadino juos pagonimis. Moters nuomone, klebonas šioje vietoje kiek persistengė, buvo neteisus parapijiečių atžvilgiu ir juos įžeidė. Anot R. Macienės, klebonas Vidmantas Kareckas nėra linkęs žmonių teisti, barti ar primygtinai mokyti, kaip šie turi gyventi.
Kučgalio žemės vaikas
„Gimiau 1953 metais praėjus mėnesiui po Stalino mirties. Mamos tėviškė buvo čia pat netoliese, pamiškėje. O tėvelis buvo kilęs iš Kapliškių, dabar jau išnykusio kaimo, buvusio kitoje miško pusėje. Dėdė, mamos brolis Jonas Binkis, buvo nužudytas Kučgalio miško bunkeryje 1945 metų vasario 9 dieną su kitais septyniais vyrais. Namai buvo sudeginti, seneliai su vaikais ištremti. Tremties tik per stebuklą išvengė mano mama Emilija Binkytė. Jai tikriausiai buvo dar sunkiau nei artimiesiems Sibire. Dirbo, glaudėsi Kupiškio rajone, teko ir tvarte po ėdžiomis gyventi“, – apie sunkią motinos jaunystę kalbėjo A. Macys.
Vyras baigė tuomet Kučgalyje veikusią aštuonmetę mokyklą. „Labai norėjau būti spaliuku, gal ta žvaigždutė mane viliojo. Pakėliau klasėje ranką ir mane priėmė. Kaip ten vyko viskas toliau, nebeatsimenu, gal namuose pasigyriau, bet žinau, kad mama atėjo į mokyklą pasikalbėti. Atėjo ji pas auklėtoją ir paklausė: „Ar žinote, iš kokios šeimos mes esame?“ Po to nebekvietė manęs nei į spaliukus, nei į pionierius“, – pirmųjų mokyklinių metų įvykius pasakojo Algirdas.
Dabar Kučgalyje jis priskaičiuoja tris čia likusius gyvenanti bendraklasius iš dešimties buvusių.
Komjaunimui nepasidavė
Toliau Algirdas mokslus tęsė Vabalninko tarybiniame ūkyje – technikume: „Buvo noras stoti į miškų ūkio technikumą Kaune, bet mama atkalbėjo, sakė, vaikeli, kur tu važiuosi, o Vabalninkas prie namų, netoli. Vabalninko technikume spaudė mane stoti į komjaunimą. Už mane kiti kurso draugai parašė pareiškimą, tik parašą padėti reikėjo. O aš prieš, ir gana. Kuo labiau tampė, tuo labiau priešinausi. Atsirado ir kitų, kurie sakė, kad „jei Algiokas nestoja, tai ir mes nestosime“. Mūsų grupėje buvo 24 moksleiviai, o ne komjaunuolių – apie pusę. Labai prastas rezultatas tiems laikams mokymo įstaigai. Mano auklėtoja technikume buvo labai gera moteris, man tarsi antra motina – jei ko paprašydavau, visada padėdavo. Bet ji buvo labai atsidavusi anai valdžiai. Apie bažnyčią su ja jokių kalbų, prapuolęs būtum. Atsimenu, baisiai supykus buvo, kad nestojam į komjaunimą, net stalą kumščiu daužė. Ir išėjo iš klasės. Dvi valandas vieni prasėdėjome, nesikalbėjome, tylėjo visa grupė – ir komjaunuoliai, ir „nepartiniai“. Dabar kai kuriuos aktyviuosius komjaunuolius, mane spaudusius, bažnyčioj sutinku“.
Kolūkio arimuose
Įgijęs mechanizacijos specialybę, A. Macys grįžo dirbti į Einorių kolūkį. „Ketverius metus atidirbau fermų mechaniku, braidžiau ir rankomis graibiau po mėšlą. Bet dėl to nė kiek nepykstu – toks buvo tas darbas“, – vyras ramiai mena darbinės karjeros pradžią.
Po to A. Macį paskyrė dirbtuvių vedėju – juo atidirbo 15 metų. „Darbas nelengvas buvo – pirmas ateini, paskutinis išeini. Visas technikos remontas praktiškai būdavo ant mano pečių. Dar buvo akėčių inžinierius – taip vadindavo žemės ūkio technikos inžinierių, bet vis tiek abiem rūpesčių užteko“, – prisimena pašnekovas.
Niekam ne paslaptis, mėgo mechanizatoriai tada išgerti. „Baigdavosi sėja, darbymetis, prasidėdavo pasiruošimas kūlimui, kombainų remontas garažuose. Ir baliai. Kaip tu nusaugosi juos – 10 ar 12 vyrų? Kai prasidėdavo javapjūtė, parveždavo kombainininkus iš laukų gatavus. Ir kaip nustatysi, kur ir kas jiems atvežė išgerti. Grūdus vairuotojai veža į kelis punktus, nuveža į Biržų ar Rokiškio elevatorius priduoti – jie ir atveždavo to gėrimo. Ir niekaip nenusaugosi.
Nors po laukus pirmininkas, jo pavaduotojas, agronomai, brigadininkai, partijos sekretorius važinėdavo – ir nieko nerasdavo. Kita vertus, jei ir rasdavo kombainininką įkaušusį – o kuo jį pakeisi? Taip ir dirbo. Ačiū Dievui, niekas rimtai nesusižalojo, nežuvo“, – apie kolūkius lydėjusį girtuokliavimą kalbėjo A. Macys.
Dingę traktorininkai
„Dar buvo toks atsitikimas… Mačiau, kad ėjo per dirbtuvių kiemą du žmones ir dingo. Einu šen, einu ten – nėra vyrų, pradingo. Ir tik neseniai man vienas jų papasakojo, kaip ten buvo iš tiesų. Prie tvoros stovėjo paremta didelė „Kirovec“ traktoriaus padanga. Sako, įlindome į ją, susėdome atsilošę vienas priešais kitą, vyno butelį tarp kojų suremtų pasistatėme. Iš lauko nieko nematyti. Girdim, tu ateini, mes nutylam ir laukiam. Kai praeini, vėl gurkšnojame, šnekučiuojamės“, – su šypsena išradingus traktorininkus mena Algirdas.
Pasirinko iš dviejų kandidačių
Apie Macių pažinties pradžią linksmai kikendama pasakojo Rima: „Buvo paskelbti Einoriuose šokiai, bet jie kažkodėl neįvyko, gal jaunimas nesusirinko. Algirdas lydėjo mane ir draugę į namus. Pradžioje nesupratom, kurią iš mūsų lydi, bet kai draugė atsiskyrė, žiūriu, eina su manimi“. Jaunuoliai buvo iš matymo pažįstami, tačiau tuomet prasidėjusi draugystė baigėsi vestuvėmis. „Gal dvejus metus iki vestuvių tūsėmės“, – linksmai draugystės metus skaičiavo Rima.
Ji irgi ėjo kolūkyje įvairias pareigas, o dabar jau 22 metus dirba AB „Rokiškio sūris“ Kučgalio pieno supirkimo punkto vedėja.
Maciai užaugino dvi dukras – Brigita ir Genovaitę. Bet skaudžių gyvenimo smūgių nepavyko išvengti. Vyresnioji dukra Brigita prieš kelerius metus po sunkios ligos išėjo Anapilin, senelių širdis guodžia vienintelis anūkas Gerardas. Bet Algirdas sako neprarandantis vilties, kad anūkais dar nudžiugins jaunesnioji dukra.
Partiniai dalykai
„Buvome kolūkyje tie, katrie nelabai valdžiai į subinę lindom. Nesakydavo, kad blogai dirbam, bet pagyrimų irgi nesulaukdavom. Kartą buvo atvažiavęs partijos komiteto atstovas iš Biržų, pasikvietė, į partiją stoti kalbino. Sakau, o kokia man iš to nauda, o ir vyras neleidžia. Sėdi tas atstovas, saulėgrąžas gliaudo. Sakau, nors sėmkių negliaudykite, jei su žmogumi kalbate“, – pasakojo R. Macienė.
„Mane irgi pasikvietęs buvo, tas pačias saulėgrąžas gliaudė ir klausė: „Tai ko žmonos partijon neleidi, gal amerikono lauki?“ „Laukiu“, – atsakiau, taip pokalbis tarp mūsų ir baigėsi“, – apie kalbinimus tapti komunistu sakė Algirdas.
Pasibaigus kolūkių erai
Kai sugriuvo kolūkiai, Algirdui teko dirbti privatizavimo komisijos nariu, skirstyti pajus, vėliau porą metų padirbėti Papilio seniūnijos seniūnu. „Amžinaatilsį Saulius Kubiliūnas, tuometinis savivaldybės meras, į ši reikalą mane pastūmėjo, kartu važiavo po apylinkių kaimus, susitikimuose su žmonėmis klausė, ar tinkamas kandidatas. Bet kas yra dveji metai tokiame darbe – tik kojas gali apšilti. Ir ne mano būdui toks darbas, geriau padirbti kažkokį konkretų dalyką,“ – taip šį gyvenimo etapą įvertino vyras.
Po seniūno pareigų dar teko padirbėti Kučgalio specialiojoje internatinėje mokykloje ūkvedžiu. „Ir vėl tu ant mūsų sprando“, – juokėsi iš giminaičio kūriku ten dirbęs pusbrolis Kęstutis Einoris. Mat, kai Algirdas buvo dirbtuvių vedėjas, Kęstutis dirbo traktorininku.
Vėliau, deja, sušlubavo sveikata, 2006 metais teko patirti sudėtingą širdies operaciją.
Jubiliejus
Šių metų liepą šeima minės 45 santuokos metines. Anot Algirdo, bažnyčia mini jubiliejus tik kas 25 metai, tai šis kaip ir nesiskaitantis.
Sutuoktiniai linksmai mena, kiek strioko kunigui V. Liuimai pridarė, norėdami paminėti santuokos 25-metį. Nuvažiavęs į bažnyčią prieš mišias Algirdas nuėjo pas kleboną ir pasakė, kad jie norėtų atnaujinti santuokos įžadus, nes švenčia jubiliejų. Klebonas apstulbęs klausė, kur jie buvo anksčiau, kodėl neįspėjo. Tačiau, kaip dera, per pamokslą pasakė, kad po mišių vyks santuokos atnaujinimo apeigos. „Visi išsižioję laukia, kas čia tą santuoką atnaujins, į duris žvalgosi, kada įeis susikabinę. Baigės mišios – vienas jaunavedys išlenda iš zakristijos, kita iš lomkos pakyla“, – užkrečiančiai kvatojasi ponia Rima. Pasak moters, jokių balių nebuvo, jubiliejų paminėjo tik šampano taure kartu su kunigu.
Gyvenimas yra dabar
Rima ir Algirdas dabar aktyvūs saviveiklininkai, vaidina prie bendruomenės namų veikiančiame dramos kolektyve, dainuoja vokaliniame ansamblyje. „Laukiame tų susibūrimų, repeticijų. Ir padainuojame, ir pagrojame, ir susėdę pabendraujame. Blogai, jei tų sambūrių neliktų“, – kalba Algirdas.
Paklausus, koks geriausias laikotarpis buvo jų gyvenime, Maciai susimąsto. „Mano nuomone, geriausi metai yra dabar – tai laikotarpis po nepriklausomybės atgavimo. Gal pradžia ir sunki buvo, bet gali drąsiai sakyti, ką nori, ką galvoji, ir žinai, kad už tai nenukentėsi. O anuomet reikėjo bijoti, saugotis kalbant. Tas atgimimas tiek daug gero žmonėms atnešė…“ – viltingai kalbėjo Algirdas.
