Dviejų vaikų mamai, keturių anūkų močiutei ir dviejų provaikaičių sulaukusiai Elzbietai Baltrūnienei Motinos dienos rytas kvepės kava. Ją, kaip įprasta, virs tikrąja meile žmoną vadinantis Stanislovas. „Man jis pirmutinis ir paskutinis“, – sako Elzbieta apie mylimąjį, su kuriuo sieja jau šešiasdešimt metų trunkanti santuoka.
60 metų praėjo nuo Elzbietos Kaunietytės ir Stanislovo Baltrūno vestuvių. Tai buvo 1962 metais gegužės 6 dieną. Santuokos sakramento apeigos vyko Pandėlio bažnyčioje.
Po penkiasdešimties bendro gyvenimo metų auksines vestuves atšventusi ir santuokos įžadus Biržuose Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje atnaujinusi pora dabar rengiasi deimantinėms vestuvėms.
„Bažnyčion tai tikrai eisim, gal ir šliūbą vėl duos“, – sako puikiai atrodantis 86 metų Stanislovas, žvaliai besidarbuojantis sode su šešeriais metais jaunesne žmona Elzbieta.
Deimantas – tvirčiausias, pats gražiausias brangakmenis. Grožiu, darna, meile spinduliuoja ir deimantinių vestuvių sulaukusi Baltrūnų šeima. Šeima jiems yra viskas, kas kurta, auginta, saugota šešias dešimtis metų – nuo tos dienos, kai Elzbieta ir Stanislovas Dievo ir žmonių akivaizdoje prisiekė vienas kitą mylėti, gerbti, auginti vaikus.
„Kiek turime vaikų? Čiut tik du“, – linksmai kalba Stanislovas. Jiedu su žmona susilaukė sūnaus Rimanto ir dukters Audronės. Biržuose gyvenantys Baltrūnų vaikai senelių giminę tęsia pagimdę keturias atžalas – Tadą, Živilę, Simoną ir Luką. Deimantinė pora jau apdovanota ir proanūkiais, Arijus ir Kajus gimė anūko Tado šeimoje.
Susitiko šv. Onos – šeimų globėjos dieną
Proseneliais tituluojami Stanislovas ir Elzbieta susipažino Šiekštininkuose. Buvo 1958 – ųjų vasara, kaimas šventė Onines.
„Pradžia buvo ten. Šokiai, balius, vainikų pynimas“, – mena Šiekštininkuose gyvenusių Elenos ir Petro Baltrūnų sūnus Stanislovas. Jam tuomet buvo 23 – eji. Toje kaimo šventėje buvo ir iš netolimo Valiuliškių kaimo atėjusi šešiolikmetė Elzbieta – Genės ir Juozo Kauniečių dukra. Jaunuoliai vienas kitam krito į akį, užsimezgė ketverius metus iki vestuvių trukusi draugystė.
„Patiko – graži buvo“, – su šypsena kalba vyras. „Tokio amžiaus, tai koks ten iš pradžių buvo patikimas… Gal jo būdas toks geras pasirodė. Na, motociklą turėjo“, – sako tuomet dar Pandėlyje mokyklą lankiusi Elzbieta. Artimiau draugauti su Stanislovu neleisdavusi mama.
„Turėjau motociklą IŽ 49 – tada tai buvo gera technika. Pats pirkau, nes jau dirbau po armijos Valiuliškių kolūkyje vairuotoju. Padraugavom su Elzbieta ketverius metus. Kai ji pradėjo dirbti naftos bazėje sandėlininke, tai, būdavo, reikia ar nereikia benzino, važiuodavau, kad tik susitikčiau“, – prisimena Stanislovas.
Jaunystės meilę vainikavo vestuvės
Pora vestuves atšoko 1962 – aisiais. Elzbietai buvo 20, o Stanislovui – jau 27 metai. Vestuvės iškeltos labai didelės – su gausiu pabrolių ir pamergių pulku, daugybe giminių, kaimynų.
Tą pačią dieną tuokėsi ir Elzbietos brolis Romaldas Kaunietis. Elzbietos mažajai sesei Vandai tuomet buvo tik dešimt metų.
„Balius tęsėsi tris dienas – iš pradžių mano pusėje,Valiuliškiuose, paskui – Šiekštininkuose. Svečių gal 60 ar 70 susirinko. Buvo ir mano brolienės, ir Stasio giminės kompanijos“, – mena Elzbieta.
„Mes pas tėvus augome trise – brolis Julius, sesuo Palmyra ir aš, paskutinis“, – pasakoja Šiekštininkų kaimo Baltrūnų šeimos jaunylis.
Šeimos gyvenimo pradžia – pas vyro tėvus
Jaunoji Baltrūnų šeima gyveno Šiekštininkuose, pas Stanislovo tėvus. Namas buvęs nemažas, tad atskiruose trobos galuose gyvenusioms šeimoms pyktis netekę.
Šiekštininkuose šeima sulaukė pirmagimio Rimanto.
„Jį auginau kaime, gal iki 9 mėnesių pati maitinau, jokio vargo dėl vaiko auginimo nejutau. Tik kai po dešimties metų sulaukėme dukters, jau Biržuose gyvenom. Kai man reikėjo eiti į darbą, mama atvažiuodavo, padėdavo. Vėliau dukrytė jau ėjo į darželį“, – pasakoja Elzbieta.
Į Biržus šeima atsikėlė 1970 – aisiais, „Buvom nusipirkę namelį, paskui 32 metus Rinkuškiuose daugiabutyje gyvenome.
O dabar tai vėl į Biržus grįžome“, – sako Stanislovas. Jis daugiau nei 30 metų dirbęs MSV vairuotoju, žmona – prekybininke. Iš pradžių Elzbietos darbo vieta buvo turgavietės teritorijoje veikusioje taros supirktuvėje, vėliau – vyresnių biržiečių gerai žinotame kioske, buvusiame prieš autobusų stotį.
Jei ir kildavo pykčių, tai tik dėl niekų
Šešis dešimtmečius kartu gyvenantys Baltrūnai tikina niekuomet labai rimtai nesusipykę.
„Net iki minčių apie skyrybas nebuvom niekada priėję“, – tvirtai sako šeimos galva.
„Jei kartais susipykstam, tai patylim kokią dieną, ir viskas“, – atsiliepia žmona.
Paklausus, ar dėl jaunos žmonos kartais nekamuodavęs pavydas, Stanislovas atsako: „Ji gal daugiau pavydėdavo“.
„Ech, jauna aš to neimdavau galvon“, – atsako Elzbieta. O dabar jiedu sako, jeigu ir apsipykstantys, tai tik dėl niekų.
Dėl vaikų nesutarimo nekildavę – jie augę labai geri, o tėvo žodis, pasak Elzbietos, jiems būdavęs viskas.
„Spaudėm vaikus prie darbo, jie mūsų klausydavo, buvo ir išliko labai geri“, – vienas po kito vaikais džiaugiasi tėvai. Baltrūnams pasisekę ir su vaikų antrosiomis pusėmis. Darna ir draugiški santykiai juos sieja ir su marčia Aurelija, ir su žentu Virginijumi. Jie gyvena čia pat, Biržuose.
Gyvenimo ir šeimos šventė
Pora kalba apie šeimos santarvę stiprinančius dalykus – kalbėjimąsi, tarimąsi ir pastangas pabūti kartu.
Baltrūnai į Latvijos pajūrį dažnai važiuodavę – per vasarą po kelis kartus. Kartu veždavosi ir vaikus. Dabar keliones prie jūros sustabdė ir pandemija, ir amžius. Ir sveikata nebesanti tokia, kad keliauti norėtųsi. Tačiau sutuoktiniai darniai triūsia išpuoselėtame sode. Sekmadieniais abu važiuoja į bažnyčią.
„Mums tikėjimas tėvų įskiepytas. Taip jau reikėdavo, taip ir yra“, – sako Stanislovas.
„Nueini, pasimeldi ir tampa geriau, šviesiau“, – ypač šiltai ištaria Elzbieta.
Jiems gera dviese. Judviejų rytai prasideda kava, kurią išverda Stanislovas.
Pora sako, kad jiems visko užtenka ir vaikų pagalbos kol kas nereikia. Kad tik sveikata dar leistų gyvenimu, vienas kitu ir artimaisiais pasidžiaugti, nori deimantinių vestuvių laukianti šeima. Susirinks vaikai, anūkai su šeimomis – tai bus tikriausia deimantų verta šventė.
„Man jis pirmutinis ir paskutinis“, – taria žmona, kuriai savo meilę vyras vadina tikrąja, lydinčia per bendro gyvenimo dešimtmečius.
