Grožio salone lankosi ne tik žmonės – augintiniams tokie vizitai irgi reikalingi, kartais netgi būtini, jeigu to reikalauja šuns veislės ypatumai. Šunis ar kates žmonės linkę patikėti ne bet kam, o specialistui, kuriuo pasitiki.
Biržų rajono Obelaukių kaime veikiančios gyvūnų kirpyklos savininkę Gintarę Rauckienę galima vadinti tikra gyvūnų „užkalbėtoja“. Ji bene su kiekvienu atvežtu keturkoju randa ryšį, o po kirpimo naminiai gyvūnai jaučiasi tarsi po geriausių SPA procedūrų – atsipalaidavę ir patenkinti.
Patenkinti gyvūnai ir jų šeimininkai
Apie Obelaukiuose veikiančios šunų ir kačių kirpyklos savininkę Gintarę Rauckienę pastaruoju metu tenka girdėti gražių atsiliepimų. Ir jie pilasi tarsi iš gausybės rago.
Viena biržietė pasakojo ilgai ieškojusi savo šuniukui kirpėjos. Pas vieną važiuoti nebenorėjo, kai sužinojo, kad ji šunis, kad šie būtų ramūs kirpimo metu, migdo vaistais.
Moteris džiaugėsi prieš keletą metų radusi kirpėją Obelaukiuose. Pasak jos, namuose laikomas šuniukas nuvežtas į kirpyklą mielai ten pasilieka ir džiugiai po kelių valandų pasitinka šeimininkus išmaudytas, nukirptas, sušukuotas ir iškvėpintas.
Dar viena gyventoja pasakojo nebežinojusi, ką daryti su namuose laikomu katinu, kuris pradėjęs šertis. Visi namai, rūbai buvo pilni katino plaukų.
Iš nevilties šeimininkė net svarstė katinėlį užmigdyti ar kam nors jį atiduoti.
Kolegė jai pasiūlė kreiptis į gyvūnų kirpėją Obelaukiuose.
„Kai susipažinau su Gintare ir ji apsiėmė prižiūrėti mano katiną, mūsų gyvenimas pasikeitė. Jį kartą per kelis mėnesius nuvežu pas kirpėją. Katinas mielai pas ją pasilieka. O kai atvažiuoju pasiimti, jis atrodo labai patenkintas ir laimingas. Rezultatu džiaugiamės iki kito karto“, – pasakojo moteris.
Džiugus įvykis
Pakalbinta Gintarė kuklinasi: ji neturinti ko nors ypatingo papasakoti ar kuo pasigirti. Bet vėliau pasidžiaugia, kad neseniai jos gyvenime įvyko labai gražus asmeninis įvykis. Moteris ištekėjo ir tapo Ramūno Rauckio žmona
„Labai džiaugiuosi savo žmogumi. Jau dvejus metus esame kartu. Mes labai gerai suprantame vienas kitą. Tik jis nenori, kad ilgai dirbčiau, o aš negaliu žmonėms atsakyti – jie mane moka įkalbėti“, – pasakoja Gintarė.
Namuose – daug gyvūnų
Moters užsiėmimas labai džiugina ir jos keturiolikmetės dukros Pijos širdį. Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje besimokanti mergina irgi domisi gyvūnais. Ji lanko Drąseikių žirgyną, mielai jodinėja. Su draugėmis pasvajoja ir apie nuosavą žirgyną.
Gintarė gailisi tik vieno: dėl intensyvaus darbo ji dėmesio dukrai skirianti per mažai.
Šeimos nariai turi daug augintinių, kurie, nepaisant prigimties ir vyraujančių stereotipų, puikiai sutaria. Namuose yra trys šunys, vienas katinas, triušis, žuvytės ir papūgėlė.
Kad ir kaip keista, šunys sutaria su katinu, o vienas ypač pastarąjį globoja.
Kai moteris dirba, jos kirpykloje būtinai įsitaiso ir namuose laikomas katinas. Pasak Gintarės, šunys mielu noru būtų kartu, bet ji juos išprašo, nes kai kurie „klientai“ gali bijoti didesnių keturkojų.
Svajojo būti veterinare
Gintarė Rauckienė kilusi nuo Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos. Jos tėveliai Alė ir Donatas Kučinskai Pagojų kaime turi pienininkystės ūkį, kuriame teko ir tebetenka darbuotis jai su dviem sesėmis ir broliu. Pašnekovė sako ūkyje užaugusi ir nuo pat mažumės išmokusi kalbėtis su gyvūnais, niekada nejautusi jiems baimės.
Ji visuomet svajojusi tapti veterinare, o išėjo taip, kad tapo gyvūnų kirpėja. Sako, gal ir gerai, kad taip išėjo, nes veterinare būtų sunku dirbti – jai visų gyvūnų labai gaila.
Į Biržų rajone esančius Obelaukius ją atviliojo pirmasis sutuoktinis. Po skyrybų ji čia su dukra ir liko.
Moteris pasakojo baigusi mokyklą Rokiškyje. Vėliau mokėsi Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriuje. Buvo įstojusi ir į Žemės ūkio akademiją, bet pati sau netikėtai sugalvojo studijas mesti. Ištekėjo, gimė dukra…
Gintarė spėlioja, kad greičiausiai taip viskas ir turėjo vykti – kol atėjo iki to, ką gyvenime ji turi ir veikia šiandien.
Gyvūnų kirpėjos amato ji ėmėsi lyg ir atsitiktinai. Vienu metu ieškojo kirpėjos savo šuniukui. Pasiklausinėjo, bet Biržuose tinkamo kirpėjo nerado. Šuniuką vežė kirpti į Kupiškį.
Vėliau nutarė pradėti šunis kirpti pati. Užsirašė Vilniuje į kursus.
„Man iškart įdavė šuniuką į rankas ir su mokytoja jį kirpau“, – pasakoja moteris.
Baigusi kursus Gintarė investavo į nepigiai kainuojančią įrangą kirpyklai.
Moteris neslepia, kad pradėti šią veiklą buvo nedrąsu. Ji manė, kad žmonės labai retai keičia savo kirpėjus, todėl su šunimis ir katinais bus tas pats. Tik vėliau suprato, kad dėl gyvūnų kaip ir dėl savo išvaizdos žmonės nebijo eksperimentuoti ir ieškoti tinkamiausio varianto.
Gintarė sakė nesiimanti ypatingos reklamos – žmonės apie jos paslaugas sužino vieni per kitus.
Iš pradžių ji kelis kartus per mėnesį važiuodavo kirpti ir į Rokiškį. Bet netruko įsitikinti, kad darbo sočiai ir Biržuose. Be to, klientai gali pas ją į namus atvažiuoti ir iš kitų miestų.
Viską mato pro langą
Gintarė pasakojo per dieną priimanti gan stabilų kiekį „klientų“ – penkis šuniukus. Bet kartą Rokiškyje yra tekę per dieną priimti devynis šuniukus. Tuomet namo grįžo po 23 valandos vakaro.
Pašnekovė neslėpė nemokanti būti „versli“ – už paslaugas nekelianti kainų, nors kiti kolegos tą jau daro.
„Žinau, kad kai kurios kirpėjos šunis migdo. Aš dirbu prie kelio, už didelio lango, ir visi mato, kaip dirbu su gyvūnais. Nieko panašaus pas mane nėra“, – pasakoja Gintarė.
Atvežti gyvūnėliai jai paklūsta – gal jaučia, kad kirpėja jų neskriaus.
Tiesa, moteris neslepia, kad su gyvūnėliais pasitaiko visokių netikėtumų. Tačiau per ketverius darbo metus tik su vienu šuniuku teko ilgiau pavargti, kol jį prisijaukino.
Kokias procedūras gyvūnams ji atlieka?
„Maudymasis, nagiukų karpymas, kirpimas, net kaspinėlio užrišimas“, – juokiasi moteris.
Kartais šuniukai po procedūrų pas ją pabūna ir ilgiau. Kai kurie šeimininkai gyvūnėlius atveža ryte pakeliui į darbą ir pasiima tik per pietų pertrauką.
Yra buvę, kad išvažiuodami atostogų žmonės jai paliko globoti savo augintinį. Buvo ramūs, kad jis bus patenkintas ir prižiūrėtas.
Kiekvienas randas turi savo istoriją
Gintarė skelbiasi, kad kerpa šunis. Tačiau paprašyta priima ir katinus. Tiesa, su jais visokių istorijų yra buvę. Ypač su baikščiais ir atsargiais.
„Kiekvienas randas ant rankos turi savo istoriją“, – juokiasi kirpėja ir sako, kad katinai ne tik dreskia, bet ir skaudžiai kanda.
Būna, kad viena ranka tenka laikyti gyvūno galvytę, kita dirbti. O patiems neramiausiems tenka uždėti ir antsnukėlį.
Tačiau dažniausiai su „klientais“ ji susitaria. Prisiminė, kaip sykį nustebo šuniuką atvežusi moteris, kai šį į rankas paėmė kirpėja. Pasirodo, gyvūnėlis niekam nesileisdavo paimamas į rankas.
Pasitaiko, kad šunys su šeimininkais elgiasi vienaip, o su ja likę visiškai kitaip.
„Specialiai nieko nedarau. Leidžiu šuniui ar katei ramiai apsiuostyti, apglostau. Kartais net leidžiu kąsti – kai tai daryti gali, nebekanda“,- pasakoja kirpėja.
Kokiam šuniui prireikė daugiausia laiko jį tvarkant? Tai buvęs niufaunlendų veislės šuo. Jį kirpėja maudė, šukavo. Darbavosi penkias valandas… Bet rezultatu visi buvo patenkinti.
Dažniausiai jai tenka kirpti bišonus, jorkšyrus, pudelius.
Pats darbymetis prasideda pavasarį, kai gyvūnai pradeda šertis arba laukiama karštų orų ir norima patrumpinti kailiuką.
Gintarė neslepia per tiek metų išmokusi pamatyti ir gyvūnų bėdas. Dažniausiai jai tenka nustatyti ausyčių uždegimą ir apie tai informuoti šeimininkus – kai kurie pasikeitusio šuns elgesio nepastebi arba neatkreipia dėmesio.
Gyvūnai – šeimos nariai
Gintarė sako, kad žmonės vis labiau atsikrato stereotipų, kad šuo turi būti laikomas lauke ir tik kaip sargas.
„Žmonės labai myli gyvūnus. Kiti juos atveža kaip savo vaikus, bijo palikti. Arba atvažiuoja vyras su žmona, atveža šuniukui visą garderobą. Po procedūrų apvelka pagal to momento orą“, – pasakoja moteris.
Kiti laiko vaikų paliktus augintinius arba pasiima globoti po to, kai iš namų išeina vaikai…
Atveža ir prie būdos rišamus šuniukus. Bet savininkai neslepia juos labai mylintys, per šalčius įleidžiantys į vidų. Žinoma, visko būna, juk kaip gyvūnų, taip ir žmonių būna visokių.
Gintarė pasakoja, kad jų namuose laikomi gyvūnai yra visateisiai šeimos nariai.
Svajonėse – gyvūnų viešbutis
G. Rauckienė neslepia, kad turi ir svajonių, kurias tikisi įgyvendinti.
Ateityje ji tikisi baigti veterinarijos studijas ir įkurti gyvūnų viešbutį. Be voljerų, su patogumais – kaip namuose…
