Seimo narys, savivaldybės tarybos narys, direktorius, valdybos narys, skyriaus vadovas. Kone visi – svajonių postai. Siekdami tam tikro politinio ar darbinės karjeros posto mes norime patenkinti asmenines ambicijas, užimamos pareigos dažnu atveju mums siejasi su laukiančia didesne materialine gerove, tam tikru statuso visuomenėje įgijimu, garbe. Bet kopdami į išsvajotą olimpą visuomet drauge tempiamės ir akmenį – atsakomybę. Ir kuo aukščiau viršūnės esame, tuo tas akmuo darosi sunkesnis.
Įgyta atsakomybė nėra susijusi vien su tiesioginio darbo ir pareigų vykdymu. Tampame atsakingi už atstovaujamą organizaciją, miestą, valstybę ir jos žmones. Žodžiai ir veiksmai nebėra vien tik mūsų asmeninis reikalas. Dažnu atveju asmeninis ar net šeimos narių gyvenimas tampa viešu reikalu. Tu neši atsakomybės akmenį ir už jų viešą elgesį, o jie – už tavąjį.
Ar mes siekdami karjeros apie tai galvojame, tą suvokiame? O gal (ne)sąmoningai ignoruojame ir dėmesį sutelkiame tik į tai, kas mums patogu ir naudinga?
Ar valstybės, t.y. visų mokesčių mokėtojų pinigais, išlaikomi biudžetinių įstaigų vadovai ir darbuotojai savo pareiškimais ir išsišokimais nediskredituoja įstaigos, kuriai jie atstovauja?
Ar Seimo narys, postringaudamas apie liberastus, paramą ukrainiečiams renkančius sukčius, Europos Sąjungos blogį, pamąsto, kad jis drauge kalba ir visų mūsų, mūsų miesto, valstybės vardu. Ar jam visų svarbiausia yra asmeninis dėmesys, vatnikų plojimai ir balsai, kuriuos
jis, ko gero, tikisi susirinki ir artėjančiuose mero rinkimuose?
Ar savivaldybės tarybos nariai iš tiesų jaučia atsakomybę ir susimąsto apie priimamų sprendimų ir savo veiksmų pasekmes Biržų krašto žmonėms, kurie juos išrinko? Ar tik puikuojasi įgytu statusu, ieško asmeninių, o ne visuomeninių naudų ir bando žaisti politiką, kuri, deja, dažnai labiau primena suaugusių vaikų darželį.
Ar valstybės, t.y. visų mokesčių mokėtojų pinigais, išlaikomi biudžetinių įstaigų vadovai ir darbuotojai savo pareiškimais ir išsišokimais nediskredituoja įstaigos, kuriai jie atstovauja? Ar jie iš įsivaizduojamo gudrumo, noro patenkinti savo ego ar deleguotas kieno nors užduotis nedirba prieš savo valstybę, kai turėtų dirbti jai? Oi ne! – tikina jie. Tik turi kitokią nuomonę bei linksniuoja tokių žodžių kaip laisvė, demokratija sąvokas. Linija tarp laisvo žodžio ir gerai sukonstruotos priešiškos propagandos yra labai plonytė. Dauguma jos net neįžiūri. O tie, kurie ją mato, gali sąmoningai ir be trukdžių stovėti ją apsižergę.
Ar visoje šalyje žinomos verslo įmonės direktoriaus stovėjimas kaimo šventės scenoje drauge su prieštaringai vertinamais asmenimis, pavargusiais Lietuvos estrados atlikėjais bei kalbėjimas apie kažką duoda pridėtinę vertę jo atstovaujamai įmonei? Įmonei, kuri save pozicionuoja kaip šiuolaikinę, novatorišką, tvarią ir visokią kitokią? Darbuotojams, o ypač marketingo skyriui, direktorių tokioje pozicijoje išvydus turbūt ašaros riedėjo.
Ar pedagogas (mokytojas, treneris) prieš užsidegdamas cigaretę vaikų akivaizdoje, gerdamas alkoholį viešoje vietoje, naudodamas necenzūrinę leksiką ir kalbėdamas apie, tai kokie durniai sėdi valdžioje, jaučia atsakomybę už vaikams rodomą pavyzdį? Juk tam tikrame amžiuje būtent mokytojas ar būrelio vadovas vaikui yra vienas didžiausių autoritetų. Man, pavyzdžiui, viena mokytoja sakė, kad skiepus kažkoks sorošas sukūrė…
Siekiame tapti kažkuo, siekti kažko, tapti įtakingomis asmenybėmis? Puiku. Pirmyn. Bet vertėtų pradėti nuo atsakomybės pamokų.
